Lietuvos šarvojimo salėse vis dažniau vietoj karsto matoma urna ir šalia padėta velionio nuotrauka. Kremavimo tradicijai šalyje pamažu įsitvirtinant, žmonės ją renkasi dėl įvairių priežasčių. Tačiau kyla klausimas, ar toks sprendimas neprieštarauja tikėjimui.
Kunigas M. Šlaustas teigia, kad Šventajame Rašte nėra nuostatų, kurios draustų mirusiųjų kremavimą. Vis dėlto, jo manymu, ši praktika gali turėti ir skaudžių dvasinių pasekmių.
Tikėjimas kremavimo nedraudžia
Anot dvasininko, kremavimas savaime nėra draudžiamas, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip vyksta atsisveikinimas su mirusiuoju. Jo vertinimu, šiuolaikinis gyvenimo tempas žmones skatina kuo greičiau sutvarkyti visus laidotuvių reikalus, o skubėjimas paliečia ir gedėjimo procesą.
M. Šlaustas pasakojo, kad dalis žmonių kremavimą pasirenka norėdami išvengti sunkių emocijų ir artimojo kūno matymo. Tačiau vėliau, gedint, gali paaiškėti, jog atsisveikinimui kažko pritrūko.
Atsisveikinant su urna, artimieji mato nuotraukas, prisimena velionį ir klausosi muzikos, tačiau nebelieka galimybės ilgiau pabūti šalia jo kūno, melstis ir ramiai priimti išsiskyrimą. Kunigo nuomone, būtent tai gali tapti tam tikru dvasiniu praradimu.
Tokie išgyvenimai kiekvienam pasireiškia skirtingai, nes ir gedėjimas yra individualus. Vis dėlto M. Šlaustas teigė sutikęs tikinčiųjų, kurie po laidotuvių pradėjo abejoti, ar pasielgė teisingai ir ar nereikėjo daugiau laiko skirti atsisveikinimui su mirusiojo kūnu.
Laikui bėgant, keičiantis požiūriui ir žmogui įgyjant daugiau gyvenimo patirties, gali kilti klausimų dėl to, ar atsisveikinimas buvo pakankamas. Kunigo manymu, dažniausia problema yra ta, kad žmogus iki galo neišgyvena išsiskyrimo.
Tokiais atvejais gali trūkti maldos, ramybės ir artimųjų buvimo kartu. Kai viskas atliekama greitai – urna, apeigos ir laidotuvių pabaiga – kai kuriems žmonėms tampa sunkiau dvasiškai priimti netektį. Tuomet gali likti jausmas, kad kažkas nebuvo padaryta ar išgyventa iki galo.
Urna kartais tampa tik daiktu
M. Šlaustas pastebi, kad keičiasi ir pačios laidotuvių tradicijos. Laidojant žmogų karste, procesas paprastai būna ilgesnis: artimieji gali ateiti pabūti, pasimelsti ir prisiminti velionį. Atsisveikinant su urna, šis ryšys, jo teigimu, neretai būna kitoks.
Kunigas pabrėžė, kad urna savaime nėra blogis, tačiau ji neperteikia tokio paties artumo kaip mirusiojo buvimas šalia. Artimiesiems tampa sunkiau paskutinį kartą pabūti kartu, paliesti velionio ranką ir išgyventi atsisveikinimo akimirką.
Jis taip pat pasakojo matęs atvejų, kai urna tampa tiesiog daiktu, trumpam pastatomu ant žemės ar padedamu šalia, kol atidaromos katafalko durys. Urną galima net nusinešti iki kapo maiše – tokia situacija neįsivaizduojama, kai velionis laidojamas karste.
Dvasininkas teigė, kad tokios detalės atspindi šiandieninį visuomenės požiūrį į mirtį ir pagarbą mirusiajam.
Jo pastebėjimu, į laidotuves vis rečiau atvyksta tolimesni draugai, pažįstami ir bičiuliai. Tam įtakos turi žmonių užimtumas bei greitas gyvenimo tempas, tačiau, M. Šlausto manymu, prisideda ir pasikeitusi atsisveikinimo forma.
Tradicinis pašarvojimas suteikia daugiau laiko ateiti, pabūti kartu ir išreikšti pagarbą velioniui bei jo šeimai. Tuo metu šiandien pasitaiko atvejų, kai žmogus iš morgo išvežamas tiesiai kremuoti.
Vieni artimieji atsisveikinimą surengia prieš kremaciją, kiti jo atsisako. Dėl to trumpėja laikas, skirtas atsisveikinti, ir mažėja galimybė bendruomenei būti šalia gedinčios šeimos.
