Nutukimas laikomas vienu dažniausių knarkimo rizikos veiksnių. Klinikinių tyrimų duomenimis, apie 90 proc. su šia problema susiduriančių žmonių yra fiziškai neaktyvūs ir turi antsvorio. Pavienis knarkimas dažniausiai nekelia pavojaus, tačiau dažnas ir garsus knarkimas, lydimas kvėpavimo pauzių ar staigaus oro gaudymo, gali įspėti apie rimtesnius sveikatos sutrikimus. Kada vertėtų sunerimti, aiškina Vilniaus šeimos klinikos „Meliva“ (anksčiau – „InMedica“) šeimos gydytoja Gabrielė Dainiūtė.
Knarkimo garsas atsiranda orui tekant susiaurėjusiais kvėpavimo takais. Kai jų spindis sumažėja, oro srovei tampa sunkiau prasiskverbti, o aplinkiniai audiniai pradeda vibruoti. Tam įtakos gali turėti didelės tonzilės ar liežuvis, siauras gomurys ir ryklė, kreiva nosies pertvara. Knarkimą taip pat skatina tam tikra miego padėtis, antsvoris, alkoholio vartojimas, rūkymas, kai kurie vaistai, skydliaukės, nosiaryklės ir medžiagų apykaitos ligos.
Pasak G. Dainiūtės, knarkimas gali būti ilgalaikis arba laikinas. Raumenis atpalaiduojantys vaistai gali atpalaiduoti ir kvėpavimo takų raumenis, tačiau nutraukus jų vartojimą problema dažniausiai praeina ir ilgalaikių pasekmių nesukelia. Panašiai veikia alkoholis, ypač didesnis jo kiekis, išgertas antroje dienos pusėje. Laikiną knarkimą gali sukelti ir nosiaryklės sutrikimai – alerginė ar kitokios kilmės sloga, padidėjusios nosies kriauklės ar tonzilės. Nustačius priežastį ir paskyrus gydymą, knarkimas dažniausiai susilpnėja arba visiškai išnyksta.
Kvėpavimo pauzės naktį – priežastis susirūpinti
Pats knarkimas paprastai nėra pavojingas, tačiau kartu pasireiškiantys požymiai gali rodyti obstrukcinę miego apnėją (OMA). Tai sutrikimas, kai dėl pasikartojančių kvėpavimo sustojimų organizmas gauna per mažai deguonies, o ilgainiui gali atsirasti įvairių medžiagų apykaitos pokyčių.
Ne kiekvienas knarkiantis žmogus serga OMA, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į būdingus simptomus. Vienas ryškiausių požymių – trumpam nutrūkęs kvėpavimas, po kurio gali pasigirsti garsesnis knarkimas, springimas, kosulys ar oro gaudymas.
Apie miego apnėją gali išduoti ir dienos savijauta. Ryte žmogus gali jaustis nepailsėjęs, būti mieguistas, sunkiau susikaupti, suprastėti jo atmintis. Galimas irzlumas, emocinis nestabilumas, sumažėjęs libido ar erekcijos sutrikimai. Taip pat neretai nustatomas padidėjęs kraujospūdis, dažnas šlapinimasis naktį arba sunkiai gydomas gastroezofaginis refliuksas.
Kai kvėpavimo takai tampa nepralaidūs, plaučiai kraujo nepakankamai aprūpina deguonimi, o organizme ima kauptis anglies dvideginis. Šie pokyčiai suaktyvina simpatinę nervų sistemą ir skatina streso hormonų išsiskyrimą. Ilgainiui organizme palaikomas oksidacinis stresas ir uždegimas, galintys pažeisti kraujagysles, širdį bei kitus organus. Vis dėlto laiku pradėjus tinkamą gydymą daugelį šių pokyčių galima kontroliuoti.
Negydoma OMA ne tik prastina gyvenimo kokybę, bet ir gali prisidėti prie arterinės hipertenzijos, 2 tipo cukrinio diabeto, prieširdžių virpėjimo bei kitų širdies, kraujagyslių ir smegenų kraujotakos ligų vystymosi.
Nuo ko pradėti įtarus miego apnėją?
Jeigu artimieji pastebi, kad knarkimą lydi kvėpavimo pauzės, arba žmogus nuolat jaučiasi mieguistas dieną, pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją. Įvertinęs simptomus, jis gali įtarti OMA ir nukreipti papildomai konsultacijai pas pulmonologą, otorinolaringologą, neurologą ar veido ir žandikaulių chirurgą.
Diagnozei patvirtinti atliekama respiracinė polisomnografija. Miego metu registruojama širdies, smegenų ir kvėpavimo sistemų veikla, kraujo įsotinimas deguonimi, oro srovė per nosį ir burną, krūtinės bei pilvo judesiai, kūno padėtis ir knarkimas bei jo pobūdis.
Tyrimo metu apskaičiuojamas apnėjų ir hipopnėjų indeksas – per vieną miego valandą įvykstančių visiškų arba dalinių kvėpavimo sustojimų skaičius. Lengva OMA diagnozuojama, kai nustatoma 5–15 epizodų per valandą, vidutinio sunkumo – 15–30, o sunki – 30 ar daugiau.
Gydymas parenkamas pagal knarkimo priežastį
Jei knarkimą lemia laikini arba koreguojami veiksniai, problemą gali išspręsti jų pašalinimas. Padėti gali alkoholio ir rūkymo atsisakymas, raminamųjų ar raumenis atpalaiduojančių vaistų vartojimo nutraukimas, kūno svorio mažinimas ir alerginės ar kitokios kilmės slogos gydymas. Esant kreivai nosies pertvarai, nosies kriauklių hipertrofijai ar kitiems anatominiams pakitimams, gali būti taikoma operacija.
Net ir pakoregavus rizikos veiksnius, knarkimas ne visada išnyksta. Kadangi jis dažniau pasireiškia gulint ant nugaros, gali būti naudinga keisti miego padėtį, rinktis ortopedinę pagalvę, naudoti nosies skėtiklius ar apatinio žandikaulio padėtį keičiančius prietaisus. Vis dėlto prieš naudojant tokias priemones reikėtų pasitarti su gydytoju ir išsiaiškinti, kurioje kvėpavimo takų vietoje susidaro kliūtis – nuo to priklauso priemonės veiksmingumas.
OMA gydymas priklauso nuo ligos sunkumo. Esant lengvai formai dažnai pakanka koreguoti rizikos veiksnius ir mažinti perteklinę kūno masę. Vidutinio sunkumo ir sunkios OMA gydymo auksiniu standartu laikomas nuolatinio teigiamojo slėgio aparatas. Miegant per kaukę tiekiamas suslėgtas oras neleidžia viršutiniams kvėpavimo takams subliūkšti, todėl kvėpavimas tampa normalus, o dieną žmogus jaučiasi geriau pailsėjęs.
