Vladui Baranauskui, praėjusio amžiaus pabaigoje laikytam vienu įtakingiausių Šiaurės Lietuvos šešėlinio pasaulio veikėjų, šiandien yra 65 metai. Jis geriau žinomas Baranio pravarde.
Nors didžioji dalis jo kriminalinės praeities liko užmarštyje, Šiaulių „princas“ ir dabar nėra visiškai pasitraukęs iš teisinių problemų. 2017 metais jis buvo nubaustas už cigarečių kontrabandą ir pareigūnų papirkinėjimą. Iš dalies pripažinęs kaltę, V. Baranauskas išvengė realios laisvės atėmimo bausmės ir atsipirko pinigine bauda.
Pastaraisiais metais jo pavardė sieta su cigarečių kontrabanda, šiurkščiais kelių eismo taisyklių pažeidimais, smulkiu svetimo turto pagrobimu ir viešosios tvarkos pažeidimu. Tačiau daugiau kaip prieš du dešimtmečius V. Baranauskas buvo viena svarbiausių Šiaulių „Princų“ grupuotės figūrų ir vienas jos lyderių.
Jo praeitį ypač iškalbingai apibūdina faktas, kad iki 1998 metų į V. Baranauską buvo pasikėsinta net keturis kartus. Vis dėlto nė vienas išpuolis nesibaigė jo mirtimi. Apie šiuos įvykius išsamiau buvo rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose.
Beveik dešimt šūvių kavinėje
1998 metų sausio 30 dieną Šiauliuose esančioje kavinėje vidury dienos nuaidėjo šūviai. Per išpuolį buvo sužeistas ne tik ten sėdėjęs V. Baranauskas, bet ir du jo pažįstami. Užpuolikas paleido beveik dešimt šūvių, tačiau visi trys žmonės išgyveno.
Tuo metu 40-metis V. Baranauskas į kavinę atvyko savo prabangiu sidabro spalvos šarvuotu automobiliu „Mercedes-Benz“. Jis susitiko su dviem pažįstamais. Kaip rašė „Akistata“, tikėtina, kad vyrai kalbėjosi apie imtynes – vos prieš kelias dienas V. Baranauskas ir dar vienas kompanijos narys buvo tapę dziudo imtynių čempionais.
Veido neslėpęs vyras įėjo į kavinę ir pradėjo šaudyti. Išsigandę liudininkai negalėjo tiksliai pasakyti, kiek buvo užpuolikų. Iš pradžių manyta, kad šaudė vienas asmuo, tačiau ekspertai vėliau nustatė, jog galėjo būti dvi versijos: vienas žmogus galėjo šaudyti iš dviejų ginklų arba kavinėje galėjo veikti du žudikai.
V. Baranauskas buvo sužeistas į galvą ir krūtinę. Į galvą paleista kulka praskriejo palei kaukolės išorę ir sužeidė smilkinį bei ausį. Pareigūnai neabejojo, kad pagrindinis taikinys buvo būtent jis. Tai buvo mažiausiai ketvirtas pasikėsinimas į Šiaulių „princą“.
Nuo durklo kalėjime iki bombos prie kavinės
V. Baranauskas augo gausioje šeimoje ir jaunystėje išsiskyrė sportiniais gabumais. Jaunių imtynėse jis pasiekė gerų rezultatų, tačiau sportinę karjerą nutraukė kaltinimai išprievartavimu. Nuteistas jis pateko į koloniją.
Kalėjime V. Baranauskas greitai įgijo autoritetą, bet vieną iš kalinių pažemino. Keršydamas šis naktį durklu smogė jam į krūtinę. V. Baranauskas buvo arti mirties ir ilgą laiką gaivintas reanimacijoje. Atgaivintas vyras atliko likusią bausmę ir sugrįžo į Šiaulius.
Grįžęs jis subūrė stiprią „Princų“ grupuotę. Jai kartu su V. Baranausku vadovavo V. Stanaitis-Stalonė, V. Kavaliukas-Amerikonas ir V. Šiaulys-Žemaitukas. Savo pozicijas „Princai“ sustiprino užmezgę ryšius su „Vilniaus brigada“.
Antrasis pasikėsinimas į V. Baranauską įvyko 1992 metų vasario 23 dieną. Iš Ukrainos pasamdytas žudikas į jį šovė iš pistoleto. Tačiau Baranis nepasitraukė – jis pasivijo užpuoliką ir išlupo jam akį.
Vėliau paaiškėjo, kad V. Baranausko nužudymą užsakė iš kalėjimo grįžęs boksininkas Anicetas Skarulis. Taip šis siekė susigrąžinti įtaką Šiauliuose. Vis dėlto po nepavykusio užsakymo pats A. Skarulis buvo suvarpytas automato kulkomis.
Trečiasis pasikėsinimas į V. Baranauską ir jo bičiulius įvykdytas 1996 metų birželį. Prie kavinės, kurioje dažnai lankydavosi „Princų“ grupuotės nariai, buvo padėta bomba. Tačiau sprogmenį atsitiktinai aptiko darbininkas – tuo metu V. Baranauskas su draugais dar nebuvo atvykęs.
