Įtariamas maro atvejis Rusijos Irkutsko srityje paskatino svarstymus, ar tai negali būti naujo rimto protrūkio pradžia. Vis dėlto mokslininkės ragina nepanikuoti ir pabrėžia, kad daugiausia nerimo kelia ne pats maro sukėlėjas, o aplinkybės, kuriomis galėjo įvykti užsikrėtimas, bei informacijos patikimumas.
Aurelija Žvirblienė (BNS-Fotodiena.lt nuotr.) (tv3.lt koliažas)
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslo centro mokslininkė prof. Aurelija Žvirblienė teigė, kad šioje situacijoje sunkiausia pasitikėti visa pateikiama informacija. Iš pradžių buvo skelbiama, esą kalbos apie marą nėra ir žmogus serga plaučių uždegimu, tačiau vėliau, jos vertinimu, šį faktą nutylėti tapo neįmanoma.
Mokslininkę taip pat stebina tai, kaip galėjo įvykti galimas užsikrėtimas, jei laboratorijose, dirbančiose su maro sukėlėju, privaloma laikytis griežtų saugumo reikalavimų. Ji svarstė, kad arba šių taisyklių nebuvo laikomasi, arba visuomenei neatskleidžiama kita incidento dalis.
Rusijoje veikia ne vienas maro institutas. Jie esą skirti stebėti natūralioje aplinkoje esančius maro sukėlėjo židinius, nes bakterija aptinkama ne tik Rusijoje, bet ir Afrikoje bei kituose regionuose. A. Žvirblienės teigimu, stebėsena yra būtina, tačiau šiuo atveju neaišku, kiek pateikiamos informacijos atspindi tikrąją padėtį ir ar buvo tinkamai užtikrintos visos laboratorinės saugos priemonės.
Vien sudužęs mėgintuvėlis užsikrėtimo nepaaiškina
Versija, kad darbuotoja galėjo užsikrėsti maru sudužus mėgintuvėliui, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti įtikinama. Tačiau Gyvybės mokslų centro mokslininkė Miglė Gabrielaitė pabrėžė, kad laikantis nustatytų procedūrų toks scenarijus būtų sunkiai tikėtinas.
Pasak jos, laboratorinė sauga sukurta būtent tam, kad net įvykus nelaimei darbuotojai būtų apsaugoti. Naudojamos veido kaukės, taikomos aiškios darbo procedūros, o bakterijos neturėtų būti liečiamos plikomis rankomis. Todėl vien mėgintuvėlio sudužimas savaime nepaaiškina, kaip žmogus galėjo užsikrėsti, jei buvo laikomasi saugumo reikalavimų.
Maras nebėra viduramžių nuosprendis
Nors vien ligos pavadinimas daugeliui kelia baimę, mokslininkės priminė, kad maras nėra išnykęs viduramžių laikų reiškinys. Jo atvejų ir protrūkių kasmet pasitaiko JAV, daugiausia Afrikoje, taip pat Rusijoje ir Azijoje. Maro bakterija išlieka įvairiuose natūraliuose rezervuaruose.
M. Gabrielaitė atkreipė dėmesį, kad žmonija beveik 100 metų turi antibiotikus ir žino, kaip bakterijos plinta bei kaip nuo jų apsisaugoti. Riziką mažina atstumo laikymasis, higiena ir vengimas kontakto su gyvūnais, galinčiais pernešti bakterijas, tarp jų – žiurkėmis. Dėl to ši infekcija šiandien nėra tokia pavojinga, kokia buvo prieš kelis šimtus metų.
Didžiausias nerimas – tai, ko visuomenė gali nežinoti
A. Žvirblienė pabrėžė, kad incidentų laboratorijose yra buvę ir labiau civilizuotose valstybėse, tačiau šiuo atveju ypač neramina tai, jog gali būti neatskleista visa istorija. Jos teigimu, laboratorijoje, kurioje dirbama su tokiu patogenu, saugumo lygis turi užtikrinti, kad panašūs atvejai apskritai negalėtų įvykti.
Tokia laboratorija turi atitikti trečiąjį biosaugos lygį: joje turi būti naudojami specialūs filtrai, sulaikantys iš patalpų išeinantį orą, taip pat privalo veikti aiškios darbo su pavojingais patogenais procedūros.
Mokslininkė taip pat teigė, kad nerimą kelia ne visada aiškūs tokių tyrimų tikslai. Laboratorijose maro bakterijos gali būti tiriamos siekiant sukurti vakciną, nes šiuo metu nėra veiksmingos vakcinos arba jos kandidatės gali sukelti rimtų nepageidaujamų reakcijų. Tačiau tokie darbai privalo vykti tinkamomis sąlygomis.
A. Žvirblienė neatmetė ir bioterorizmo klausimo, tačiau tokį scenarijų pavadino keistu, nes maro sukėlėjas gali pražudyti ir jį panaudojusį asmenį. Ji pabrėžė, kad su tokiais patogenais nederėtų elgtis neatsakingai.
Marą natūraliai platina žiurkės ir blusos
Mokslininkės priminė, kad laiku pradėjus gydymą maras šiandien gydomas antibiotikais. Palankią ligos baigtį ypač lemia greita medicinos pagalba. Taip pat svarbu kontroliuoti natūralius infekcijos pernešėjus – ne tik žiurkes, bet ir blusas, kurios civilizuotoje visuomenėje pasitaiko rečiau.
A. Žvirblienės vertinimu, Europa ir JAV neturėtų baimintis, kad maro sukėlėjas savaime įveiks tūkstančius kilometrų. Daug svarbiau, kaip bus lokalizuotas židinys ir ar taikomos priemonės bus pakankamos bei veiksmingos.
COVID-19 masto pandemijai reikėtų „labai daug fantazijos“
Vertindama galimybę, kad maras galėtų sukelti panašią pandemiją kaip COVID-19, M. Gabrielaitė tokį scenarijų pavadino sunkiai įsivaizduojamu. Jos teigimu, daugumą pandemijų sukelia virusai, o bakterijų, galėjusių sukelti pandemijas, yra vos kelios, tarp jų – maro bakterija.
Net ir įsivaizduojant tokį pavojų, žmonės turi veiksmingą ginklą – antibiotikus. Be to, maro bakterija tarp žmonių neplinta taip lengvai kaip dauguma virusų.
M. Gabrielaitė paaiškino, kad bakterija gali sukelti kelias skirtingas maro formas, priklausomai nuo užsikrėtimo būdo. Vienintelė tarp žmonių galinti plisti forma yra pneumoninis maras, perduodamas oro lašeliniu būdu. Tačiau nuo jo, pasak mokslininkės, galima apsisaugoti gana paprastomis priemonėmis – kaukėmis ir atstumo laikymusi.
A. Žvirblienė taip pat nemato COVID-19 masto grėsmės. Ji pabrėžė, kad maro bakterija neplinta taip lengvai, yra veiksmingų kovos priemonių ir tiksli diagnostika. Natūralūs pernešėjai, tokie kaip žiurkės ir blusos, iki Lietuvos savaime neatkeliautų.
Teoriškai, jos teigimu, būtų galima įsivaizduoti visiškai fantasmagorišką variantą, kai užkratas būtų atvežtas ir tyčia paskleistas. Tačiau tokį scenarijų mokslininkė pavadino savižudišku ir nerealistišku bent jau šiuo metu.
