Henrikas Daktaras prabilo apie gyvenimą iš naujo: viena klaida galėjo viską pakeisti

Henrikas Daktaras nusivylęs – teismas dar kartą atsisakė jam skirti terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Jo teigimu, toks sprendimas atėmė net viltį paskutines gyvenimo dienas praleisti laisvėje, nes mirtis, kaip jis sako, gali ateiti bet kurią dieną.

Apie gyvenimą kalėjime, kasdienę rutiną, praeities pasirinkimus, draugų išdavystes ir tai, ką keistų gyvendamas antrą kartą, H. Daktaras papasakojo išskirtiniame interviu.

Teismo sprendimas vilties nesuteikė

Kauno apygardos teismo sprendimą vėliau patvirtino ir Apeliacinis teismas. H. Daktaras mano, kad teisėjams lengviau prašymą atmesti, nei priimti sprendimą jį paleisti.

Jis teigia, kad įvykdytų nusikaltimų pripažinimas nėra būtina sąlyga terminuotai bausmei skirti. Pasak jo, turėtų būti vertinamas elgesys kalėjime, nuobaudų ir paskatinimų skaičius, taip pat charakteristika iš darbo. Jei įstaiga nustato, kad žmogus atitinka keliamus reikalavimus, ji tarpininkauja, o galutinį sprendimą priima teismas.

Į tokį teismą galima kreiptis kasmet, tačiau teismas, anot H. Daktaro, turi teisę, bet ne pareigą paleisti. Jis sako nematantis jokio progreso ir pabrėžia, kad iš maždaug 50 bandžiusiųjų tokios malonės sulaukė 17 žmonių.

H. Daktaras nemano, kad jo pavardė tiesiogiai trukdo išeiti į laisvę. Jo teigimu, teismas tik kartoja, jog tam dar per anksti. Jeigu jam būtų skirta 10 metų terminuota bausmė, jis bent turėtų viltį mirti ne kalėjime. Jis pabrėžia, kad blogiausia būtų gyvenimą baigti tarp keturių sienų, o ne šeimos apsuptyje.

Kalėjimo dienotvarkė prasideda ketvirtą ryto

H. Daktaras pasakoja esąs vyturys: apie 20.30 val. kalėjime vyksta patikrinimas, apie 21 val. jis gulasi į lovą, o 21.30 val. jau miega. Tačiau keliąsi apie 4 val. ryto. Atsikėlęs pasidaro arbatos ir suvalgo saldainį.

Kadangi virtuvėje tuo metu nieko nebūna, jis pats pasigamina maisto. 6.30 val. atidaromos durys ir kaliniai gali išeiti į lauką. Iki maždaug 8 val. jis mankštinasi. Bėgioti negali dėl skaudančios kojos, todėl vaikšto ir sportuoja su svarmenimis.

Po pusryčių atliekamas patikrinimas, vėliau jis valandą pamiega, o popiet keturias valandas dirba. Darbe gaminami inkilai ir bičių aviliai, o H. Daktaras galanda peilius. Jis sako, kad darbas svarbus ir teisme, be to, nuo uždirbtų pinigų atskaičiuojama ieškiniui.

Kalėjime jis stengiasi dalyvauti įvairioje veikloje: eina į bažnyčią, klubą, susirinkimus. Jo teigimu, judėjimas ir bendravimas padeda neužsidaryti savyje. Iš viso skyriuje yra 18 žmonių, o jo kambaryje – šeši.

H. Daktaras pastebi, kad ne visi vienodai prisitaiko prie kalėjimo sąlygų. Kai kuriems dėl nuolatinių išgyvenimų tampa labai sunku, o kai kurie nusižudo.

„Jei gyvenčiau antrą gyvenimą, eičiau į verslą“

Kalbėdamas apie galimybę ateityje išeiti į laisvę, H. Daktaras sako girdintis skirtingų nuomonių: vieni mano, kad seniai laikas jį paleisti, kiti – kad jis turėtų likti kalėjime.

Jis teigia, kad užaugo Vilijampolėje, nusikalstamo pasaulio apsuptyje. Jo tėvas turėjo aštuonis brolius, kurie buvo kalėję, o pats H. Daktaras nuo mažens gyveno tarp nusikaltėlių. Pasak jo, tuomet buvo įsitikinęs, kad nusikaltėliai yra geri, o inžinieriai ar virėjai – blogi.

Vėliau, pats patekęs į kalėjimą, jis suprato manęs priešingai. Vienas kalėjimo viršininkas jam priminė, kad jaunystėje, kai jis su draugais mušdavosi „Vilijoje“, būsimas pareigūnas juos stebėdavo iš šalies. Vyras taip pat pasakė, kad H. Daktaro draugai jį išdavė ir paliko vieną.

H. Daktaras pripažįsta, kad ši mintis buvo teisinga ir skaudi. Jis teigia likęs tik su žmona. Jeigu galėtų gyventi dar kartą, daug ką darytų kitaip – rinktųsi verslą, nes, jo manymu, tam turėjo pakankamai proto ir gebėjimų.

Jis pasakoja, kad iš pradžių buvo susijęs ir su verslu, tačiau pasirinko „bachūrauti“. Vėliau, 1990-aisiais, kartu su kitais verslais turėjo restoraną „Viliją“, tačiau gyvenimas pasisuko kita kryptimi. Dabar jis mano galėjęs užsiimti žemės ar namų pirkimu ir pardavimu.

Apie žmogų, kuriam iki šiol neatleido

Paklaustas, ant ko labiausiai pyksta, H. Daktaras įvardija Rimvydą Žilinską. Anot jo, šis vyras, važiuodamas kartu su H. Daktaro broliu, per avariją netyčia jį pražudė. H. Daktaras taip pat teigia, kad dėl R. Žilinsko parodymų pats buvo nuteistas iki gyvos galvos.

Jo teigimu, R. Žilinskas, siekdamas išsaugoti laisvę, davė melagingus parodymus. H. Daktaras sako prašęs jo pasakyti tiesą ir tikino, kad tuomet būtų galėjęs būti paleistas bei likusį gyvenimą praleisti laisvėje. Tačiau, jo manymu, prieš valstybę kovoti neįmanoma.

H. Daktaras taip pat svarsto, kad laisvėje galėtų iš Lietuvos išsivežti vaikus ir anūkus. Jis įsivaizduoja ramų gyvenimą nedideliuose namuose Bulgarijoje ar Ispanijoje, tačiau pripažįsta, kad dabar tai tėra seno žmogaus svajonės.

Lukiškės jam priminė ne laisvę, o siaubą

Didžiąją įkalinimo dalį H. Daktaras praleido Lukiškių kalėjime. Į Pravieniškes jis atvyko 2018 metais ir šią vietą palygino su laisve: nuėjo į parduotuvę, nusipirko ledų bei kavos, matė saulę.

Lukiškėse, pasak jo, kameros buvo tokios uždaros, kad pro septynias grotas beveik nieko nesimatydavo. Jis mano, kad kalėjimą reikėjo nugriauti, o ne paversti ekskursijų vieta, nes sienos esą persigėrusios kančia ir ašaromis.

Vis dėlto, jeigu atsidurtų laisvėje, į ekskursiją po Lukiškes jis nueitų. H. Daktaras sako norintis ten nuvesti visą šeimą ir anūkus, parodyti, kur sėdėjo. Tačiau lankytojams, jo teigimu, rodoma tik viena kamera trečiame aukšte, o ne rūsys, kuriame jis buvo uždarytas ketverius metus.

Jis prisimena, kad rūsyje buvo drėgna, žmones puldavo ligos. Kartą kilo gaisras: pareigūnai išėjo, o kaliniai liko rūsyje. H. Daktaras teigia, kad laimei degė ne tas rūsys, kuriame buvo jie, antraip žmonės galėjo žūti.

Teigia buvęs raginamas prisipažinti

H. Daktaras sako, kad Vilniuje būdavo laikomas Lukiškių kalėjimo rūsyje ir raginamas prisipažinti, jei nenori ten sėdėti. Kai buvo parvežtas iš Bulgarijos, jam esą siūlyta pripažinti septynias žmogžudystes ir dar maždaug 20 epizodų mainais į 20 metų laisvės atėmimo bausmę.

Jis teigia, kad tyrėjams reikėjo jo prisipažinimo, tačiau, anot H. Daktaro, nebuvo rasta nei lavonų, nei nukentėjusiųjų. Iš septynių žmogžudysčių jis buvo nuteistas dėl dviejų – Mongolo ir Turisto. Už Turisto nužudymą, kaip teigia H. Daktaras, skirta 18 metų, o už Mongolo – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Kiti epizodai, susiję su Čiapu, Varna ir Mačialka, buvo panaikinti.

H. Daktaras mano, kad teismas jį nuteisė manydamas, jog jis įvykdė žmogžudystes. Jis taip pat pasakoja, kad 1990-aisiais į jį kreipdavosi skirtingų gaujų atstovai, prašydami padėti išspręsti konfliktus.

Jo teigimu, tuomet egzistavo savotiškas garbės teismas. Sprendžiant ginčus esą reikėdavo nustatyti, kas iš tiesų kaltas, o ne aklai palaikyti savus.

Pasak jo, nusikalstamame pasaulyje svarbiausi tapo pinigai

H. Daktaras pasakoja, kad į „Viliją“ atvykdavo jauni žmonės klausti jų nuomonės. Jis teigia, kad jų grupė jautėsi gerbiama, turėjo verslą ir restoraną, todėl kiti prašydavo padėti spręsti nesutarimus.

Kalbėdamas apie tuometinę veiklą, jis mini kontrabandą, cigaretes, metalą ir nekilnojamąjį turtą. Jo teigimu, šiandien nusikalstamas pasaulis labiau susijęs su narkotikais, kuriami fabrikai, formuojasi naujos gaujos, o dalis narių yra kalėjime sėdėję užsienyje.

H. Daktaras sako, kad jaunesnės kartos „biznieriai“ ir „bachūrai“ viską vertina pagal pinigus. Anot jo, jie palaiko tą pusę, kuri gali pasiūlyti daugiau naudos, ir pirmiausia galvoja apie kuo didesnį uždarbį. Garbės kodekso, jo teigimu, laikosi tik pavieniai žmonės.

H. Daktaras mano, kad tokie pokyčiai atėjo iš Vakarų. Jo teigimu, anksčiau žodis buvo įsipareigojimas, o dabar pažadai dažnai atšaukiami įvairiais pasiteisinimais.

Jis pasakoja sulaukiantis priekaištų, kad yra senas, o jo supratimas apie nusikalstamo pasaulio taisykles pasenęs. Vis dėlto, anot H. Daktaro, dalis jaunesnių žmonių jį gerbia ir supranta.

Jis taip pat sako stengęsis padėti į kalėjimą patekusiems jaunuoliams. H. Daktaro teigimu, žmogaus negalima vien žeminti ar diskriminuoti, nors kai kurie naujai atvykę kaliniai mėgina kitus pažeminti, kad patys įgytų daugiau svorio.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *