Pirmoji Inesos dukra Rimvilė augo smalsi, guvi ir anksti pradėjo kalbėti. Dvejų metų mergaitė jau mokėjo eilėraščius ir buvo visos šeimos džiaugsmas. Tačiau po sudėtingos širdies operacijos kilusios komplikacijos jos gyvenimą pakeitė negrįžtamai.
Šiandien, praėjus 18 metų nuo skaudžių įvykių, Inesa sako išmokusi vertinti tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama – dukros šypseną, apkabinimą ir kiekvieną kartu praleistą dieną.
Inesa pasakojo apie išbandymus, su kuriais šeima susidūrė po to, kai Rimvilė dėl komplikacijų tapo neįgali. Ji pabrėžė, kad rūpinantis vaiku svarbu ne tik atiduoti visas jėgas, bet ir nepamiršti savęs.
Dvejų metų mergaitė jau deklamavo eilėraščius
Dar nėštumo metu Inesą užplūdo stipri meilė pirmagimei. Nėštumas ir gimdymas praėjo sklandžiai, o Rimvilė gimė sveika ir gyvybinga.
Vis dėlto antrąjį mergaitės gyvenimo mėnesį medikai aptiko širdies pertvaros defektą. Šeimai buvo paaiškinta, kad tai nėra kritinė problema ir operaciją bus galima atlikti, kai vaikui sukaks dveji metai.
Inesa teigė, kad iki tol šeima gyveno ramiai: dukra vystėsi normaliai, o jokių ženklų, leidžiančių įtarti būsimus išbandymus, nebuvo.
Sulaukusi dvejų metų Rimvilė buvo reguliariai stebima kardiologų. Gydytojai laukė, kol ji paaugs ir sustiprės, kad būtų galima operuoti širdį bei užverti pertvaros defektą.
2008 metų rugsėjo 2 dieną atlikta operacija iš pradžių buvo laikoma sėkminga. Tačiau kitą rytą tėvams paskambino iš ligoninės ir skubiai paprašė atvykti. Dar išvakarėse jie buvo aplankę dukrą reanimacijoje.
Naktį Rimvilės širdis sustojo. Medikai ją gaivino ir prijungė prie dirbtinės kraujotakos bei dirbtinės širdies sistemų. Anot Inesos, būtent tada prasidėjo visiškai naujas šeimos gyvenimo etapas.
Po daugelio metų mama sakė tik dabar iki galo suprantanti, kokia sunki buvo tuometinė situacija. Prieš operaciją ji pati palydėjo dukrą į operacinę – mergaitė vaikščiojo, kalbėjo, deklamavo eilėraščius ir buvo labai guvi.
Atvykę į ligoninę tėvai ją rado prijungtą prie daugybės vamzdelių ir dirbtinės kraujotakos aparatų. Nors medikų veiduose buvo matyti įtampa, šeima vis dar tikėjosi, kad dukra atsigaus ir pasveiks.
Po operacijos mergaitę ištiko infarktas
Praėjus dviem savaitėms, gydytojai su tėvais pradėjo kalbėti apie donorinės širdies paiešką. Rimvilė buvo komos būsenos ir priklausė nuo dirbtinės kraujotakos sistemos, o jos širdis beveik nebeatsigavo.
Situaciją dar labiau apsunkino po operacijos įvykęs infarktas, smarkiai pažeidęs širdies raumenį. Vienas skilvelis praktiškai nebefunkcionavo, o kito veikla buvo stipriai sutrikusi.
Medikams pradėjus tvarkyti dokumentus donorinei širdžiai gauti, netikėtai pradėjo atsistatyti pačios Rimvilės širdies veikla. Tuomet prasidėjo ilgas ir sudėtingas atjungimo nuo aparatų procesas.
Šeimai kiekvienas nedidelis pagerėjimas tapdavo didžiuliu įvykiu: mergaitė pradėjo pati kvėpuoti, ryti maistą, atsirado pirmieji judesiai. Tuo metu apie galimus smegenų pažeidimus ar ilgalaikes pasekmes dar nebuvo kalbama, todėl tėvai tikėjosi, kad dukra visiškai atsigaus ir grįš namo tokia, kokia buvo anksčiau.
Po kelių savaičių Rimvilė iš reanimacijos buvo perkelta į skyrių. Mama prisimena, kad personalas dukrą atnešė ant neštuvų ir pasakė: „Pasiimkite“.
Tą akimirką Inesa suvokė, kaip stipriai viskas pasikeitė. Į operacinę ji dukrą palydėjo už rankos, o dabar mergaitę tebuvo galima nunešti.
Dėl itin sunkios smegenų hipoksijos Rimvilei išsivystė žievinis aklumas, buvo pažeisti kalbos, judėjimo ir kiti centrai. Mergaitė liko paralyžiuota visu kūnu ir nebegalėjo kalbėti.
Ji nuolat verkė ir blaškėsi, o tėvai nesuprato, ko dukrai reikia ir kaip jai padėti. Ligoninėje prabėgo labai sunkus laikas, nes šeima dar ilgai tikėjo, kad tai tik laikina būsena.
Tačiau būklė nepasikeitė. Inesa teigė, kad Rimvilė iki šiol nekalba, o bendrauja šypsena, garsais ir emocijomis.
Grįžus namo prasidėjo naujas išbandymų etapas
Su dukra ant rankų sugrįžę tėvai pradėjo kitokį gyvenimo etapą. Jame netrūko gydytojų, neurologų, ortopedų ir kitų specialistų.
Pirmiausia šeima siekė sumažinti nuolatinį Rimvilės nerimą bei skausmą ir padėti jai išsimiegoti.
Inesos teigimu, daugiausia aiškumo suteikė dvi gydytojos, kurios pirmosios atvirai paaiškino, kas nutiko vaikui. Iki tol šeima nebuvo sulaukusi aiškaus situacijos įvertinimo.
Tuo metu šeimoms beveik nebuvo teikiama emocinė pagalba: psichologai nebuvo siūlomi, o tėvų savijauta niekam nerūpėjo. Inesa su vyru buvo pabandę lankytis pas psichologą, tačiau galiausiai visą dėmesį ir energiją sutelkė į dukrą.
Per ilgus metus šeima išbandė daugybę gydymo ir pagalbos būdų. Rimvilei buvo taikoma kineziterapija, ergoterapija, logopedų ir raidos centro specialistų pagalba. Tėvai ją vežė konsultuotis ir gydytis į užsienį, išbandė akupunktūrą, osteopatiją bei taškų terapiją.
Šeima taip pat domėjosi kamieninių ląstelių terapija, galimybėmis Vokietijoje ir vyko į Ukrainą. Kadangi tuo metu šios procedūros buvo naujos ir mažai ištirtos, galiausiai tėvai nusprendė nerizikuoti.
Kartais jiems atrodydavo, kad Rimvilės būklė gerėja: sumažėdavo spastika, mergaitę būdavo lengviau pastatyti į vertikalią padėtį, ji tapdavo ramesnė ir linksmesnė. Vis dėlto gydymo galimybes nuolat ribojo širdies būklė – dėl širdies nepakankamumo nebuvo įmanoma taikyti visko, ko šeima norėjo.
