Tvarkingos viešosios erdvės, išradingai prižiūrimi įmonių ir organizacijų fasadai, žydintys individualių namų bei daugiabučių kiemai kuria ne tik Kėdainių rajono įvaizdį. Tokia aplinka taip pat stiprina bendruomeniškumą ir skatina žmones didžiuotis savo kraštu.
Kasmet rajone vykstantis konkursas „Gražiausiai tvarkoma aplinka“ suburia gyventojus, įmones ir organizacijas, kurių puoselėjamos erdvės yra ilgamečio darbo rezultatas. Šių metų laureatai savo pavyzdžiu parodė, kad aplinkos grožis gali keisti ne tik vietovės vaizdą, bet ir žmonių tarpusavio ryšį.
Gražiai sutvarkyta aplinka šiandien reiškia kur kas daugiau nei prižiūrėtą veją ar tarpusavyje derančius gėlynus. Kaimynams kartu planuojant erdves, sodinant medžius ar dalijantis augalų sodinukais, stiprėja bendruomeniškumas. Estetiška aplinka taip pat kuria saugumo jausmą, skatina pozityvią atmosferą ir pasididžiavimą gyvenamąja vieta.
Komisijai rūpėjo ne tik įvertinti
Konkurso vertinimo komisijos pirmininkė, rajono vicemerė Danutė Mykolaitienė pasakojo, kad lankantis pas dalyvius svarbu buvo ne vien apžiūrėti jų puoselėjamas teritorijas ir įvertinti jas pagal nustatytus kriterijus. Komisijos nariai taip pat norėjo išgirsti šeimininkų istorijas.
D. Mykolaitienės teigimu, įspūdingas vaizdas neatsiranda per vienerius metus. Pasak jos, šios sodybos ir kitos gražiai tvarkomos erdvės atskleidžia žmonių gerumą, nuoširdumą bei norą kurti ne tik sau, bet ir visam Kėdainių kraštui. Sustoję pasigrožėti tokiu darbu, žmonės gali pasijusti pakylėti ir patys užsinorėti ką nors kurti.
Buvusi ganykla virto išpuoselėta sodyba
Komisiją ypač sužavėjo Vainotiškių kaime, Dotnuvos seniūnijoje, esančios Irenos Gaurilčikienės sodyba. Jai atiteko apdovanojimas už gražiausiai sutvarkytą individualaus gyvenamojo namo kaime aplinką. Apžiūrint teritoriją sunku patikėti, kad visą šį kraštovaizdį sukūrė viena į pensiją išėjusi agronomė, o ne profesionalių dizainerių komanda.
I. Gaurilčikienė pasakojo kilusi iš Žemaitijos, Klaipėdos rajono pakraščio. Ji augo kaime ir nuo vaikystės rūpinosi gėlynais. Baigusi technikumą moteris buvo paskirta dirbti Akademijos institute ir Lietuvos viduryje pasiliko visam laikui. Gamta, anot jos, visuomet buvo labai artima.
Sodyba pradėta kurti maždaug 1992 metais. Tuo metu vietoje buvo tik pieva ir dalis ganyklos, veikiama vėjų. Vėliau iškilo ūkinis pastatas, o norint sukurti užuovėją buvo pasodinta pušų ir beržų. Taip kraštovaizdis pamažu keitėsi.
Vėliau sūnus čia pasistatė namą. Ūkinis pastatas taip pat buvo rekonstruotas ir tapo gyvenamuoju namu, kuriame Irena įsikūrė 2008-aisiais.
Sodyboje auga daugybė skirtingų augalų rūšių. Šeimininkė sako, kad didelėje teritorijoje harmoningą vaizdą padeda sukurti tinkamai tarpusavyje derinamos gėlės, medžiai, dekoratyviniai augalai ir krūmai. Nemažai medžių ji išaugino pati.
Čia greta šiuolaikiškų augalų auga ir nuo vaikystės pažįstamos ramunės, jurginai, lelijos bei tulpės. I. Gaurilčikienė ypač mėgsta rožes ir levandas, todėl jų sode yra daug. Tarp išskirtinesnių augalų ji mini ąžuolialapę hortenziją, apie kurią jai papasakojo draugė.
Nors agronomė jau nebedirba, darbiniai metai nepakeitė jos požiūrio į sodą. Grįžusi iš darbo ji geriausiai pailsėdavo darbuodamasi žemėje. Sodybos priežiūra jai svarbi ne tik dėl gražaus rezultato – buvimas gamtoje ir pats kūrimo procesas teikia malonumą.
