Mirus artimam žmogui, šeimai tenka spręsti, kaip su juo atsisveikinti ir palaidoti palaikus. Viena iš vis dažniau pasirenkamų galimybių – kremavimas. Tačiau kai kuriems tikintiesiems kyla abejonių, ar toks sprendimas neprieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui.
Anksčiau Bažnyčia į kremavimą žvelgė griežčiau, nes ši praktika buvo siejama su pagoniškais papročiais ir krikščioniškojo tikėjimo atmetimu. Šiandien pozicija pasikeitusi: kremuoti leidžiama, tačiau būtina laikytis tam tikrų nuostatų. Tad ką Bažnyčia sako apie kremavimo nuodėmingumą, šv. Mišias po kremavimo ir pelenų laikymą?
Ar kremavimas laikomas nuodėme?
Pagal šiuolaikinį Katalikų Bažnyčios mokymą, pats kremavimas nėra nuodėmė, jei pasirenkamas ne dėl motyvų, kuriais būtų neigiamas krikščioniškasis tikėjimas, rašo fakt.pl.
Lūžis įvyko 1963 metais. Tuometė Šventosios Oficijos kongregacija, šiandien vadinama Tikėjimo doktrinos dikasterija, katalikams leido rinktis kremavimą, jeigu toks sprendimas nebuvo grindžiamas krikščioniškojo mokymo paneigimu.
Ilgą laiką krikščionys mirusiuosius dažniausiai laidodavo karstuose, žemėje. Ši tradicija susijusi su tikėjimu kūno prisikėlimu ir amžinojo gyvenimo viltimi. Kremavimas buvo vertinamas nepalankiai ir dėl ryšio su kai kuriomis pagoniškomis praktikomis.
Vis dėlto Bažnyčiai svarbi ne tik fizinė palaikų laidojimo forma. Ne mažiau reikšminga pagarba mirusiajam ir tikėjimas prisikėlimu. Todėl kremavimas pats savaime katalikų tikėjimui neprieštarauja, jei juo nesiekiama paneigti krikščioniškojo požiūrio į mirtį ir amžinąjį gyvenimą.
Kur turi būti laidojami kremuoti palaikai?
Leisdama kremuoti mirusiuosius, Bažnyčia kartu pabrėžia, kad palaikai turi būti tvarkomi pagarbiai ir tinkamai palaidoti.
Katalikų mokymas nurodo kremuotus palaikus laidoti šventoje vietoje – kapinėse arba kolumbariume, laikantis vietos Bažnyčios nustatytos tvarkos.
Bažnyčia nepritaria pelenų išbarstymui ore, žemėje ar vandenyje. Taip pat nepritariama jų laikymui namuose kaip nuolatinei asmeninei atminimo relikvijai. Tokios nuostatos grindžiamos pagarba žmogaus palaikams ir po kremavimo.
Vadinasi, urna neturėtų likti tik šeimos prisiminimu namuose. Ji turi būti palaidota arba patalpinta tam skirtoje vietoje, atitinkančioje Bažnyčios mokymą.
Ar po kremavimo aukojamos šv. Mišios?
Kremavimas neužkerta kelio katalikiškoms laidotuvėms, maldoms už mirusįjį ar šv. Mišių aukojimui. Laidotuvių liturgija gali vykti tiek iki kremavimo, tiek po jo.
Konkreti tvarka gali priklausyti nuo šalies ir vietos Bažnyčios taisyklių. Kai kur šv. Mišios aukojamos prie karsto, o tik po jų palaikai kremuojami. Vėliau urna palaidojama kapinėse arba pastatoma kolumbariume.
Svarbiausia, kad pasirinktas kremavimas netaptų kliūtimi atsisveikinti su mirusiuoju pagal katalikiškas tradicijas. Ši laidojimo forma nepanaikina galimybės melstis už mirusįjį ir patikėti jį Dievo gailestingumui.
Ar kremavimo metu kenčia žmogaus siela?
Klausimas, ar žmogaus siela gali kentėti kremavimo metu, kartais taip pat keliamas. Tačiau tokia nuomonė nėra pagrįsta katalikų teologijos mokymu.
Katalikų tikėjime mirtis suprantama kaip kūno ir sielos atsiskyrimas. Kremavimo procesas veikia fizinius palaikus, todėl nėra pagrindo teigti, kad mirusiojo siela kenčia dėl pasirinkto kūno laidojimo būdo.
Biblijoje nėra tiesioginio draudimo kremuoti mirusiuosius. Nors Šventajame Rašte dažnai kalbama apie laidojimą kapuose, konkreti palaikų laidojimo forma nelaikoma sąlyga, lemiančia žmogaus išganymą.
Kodėl Bažnyčia pirmenybę teikia laidojimui žemėje?
Nors kremavimas yra leidžiamas, Katalikų Bažnyčia ir toliau pirmenybę teikia tradiciniam laidojimui žemėje. Tokia forma ypač aiškiai išreiškia pagarbą mirusiojo kūnui ir tikėjimą kūno prisikėlimu.
Tačiau kremavimą pasirinkę žmonės savaime nepažeidžia Bažnyčios mokymo. Svarbu, kokie motyvai lėmė šį sprendimą ir kaip vėliau elgiamasi su palaikais.
Taigi katalikams kremavimas yra priimtina laidojimo alternatyva. Laikantis Bažnyčios taisyklių, po kremavimo galima tinkamai atsisveikinti su mirusiuoju, aukoti šv. Mišias ir išlaikyti tikėjimu grindžiamą pagarbą žmogui.
