Ruduo įsitvirtina soduose ir daržuose: šiltnamiuose dar noksta paskutiniai agurkai, lauke bręsta moliūgai, tačiau sezonas jau artėja prie pabaigos. Nuėmus obuolių derlių ir jį sunešus į rūsius, sodininkams kyla svarbus klausimas – ar jau metas genėti vaismedžius, ar šį darbą geriau atidėti pavasariui?
Apie rudeninį genėjimą, vilkūglius, senų vaismedžių išsaugojimą ir jaunų sodinukų priežiūrą pasakoja arboristas bei sodininkas Arūnas Butėnis. Daugiau nei 35 metų patirtį sukaupęs meistras yra gelbėjęs savininkų nurašytus sodus Kėdainių, Vilniaus, Kauno, Jonavos, Panevėžio ir Ukmergės kraštuose.
Jo įsitikinimu, sodui labiausiai reikia ne skubos, o žinių, kantrybės ir pagarbos gamtai.
Rudenį genėti galima ne visus vaismedžius
Pasak A. Butėnio, genėjimo laikas priklauso nuo medžio amžiaus ir veislės. Derlių nuėmus rudenį galima atlikti pirminį sanitarinį genėjimą – pašalinti vasarą nepastebėtus vilkūglius, nudžiūvusias, ligotas ar apmirusias šakas.
Vyresniems nei penkerių metų vaismedžiams toks laikas tinkamas. Atvėsus orams, kai temperatūra nukrinta žemiau 5 laipsnių šilumos, grybinių ligų sporos plinta gerokai mažiau, o vabzdžiai nebeskraido. Todėl po genėjimo likusios žaizdos tampa saugesnės.
Jaunų, iki penkerių metų amžiaus, vaismedžių rudenį genėti specialistas nerekomenduoja. Jų šakelės dar liaunos ir jautrios, o prieš žiemą padarytos žaizdos dėl stipraus šalčio gali būti pažeistos nepataisomai. Tokių medelių genėjimą geriausia planuoti balandžio pradžioje, kai pasitraukia didesni šalčiai.
Kaulavaisiams – slyvoms, vyšnioms ir trešnėms – vadovėliuose rekomenduojamas vasaros genėjimas, atliekamas iškart po derliaus nuėmimo ir purškimo. Vis dėlto brandžius medžius galima atsargiai pataisyti ir rudenį, tačiau prieš didžiuosius šalčius nereikėtų atlikti drastiškų pjūvių.
Seno vaismedžio nurašyti nereikėtų skubėti
A. Butėnis ypač vertina senąsias lietuviškas obelų ir kriaušių veisles. Jo teigimu, šiuolaikiniai vaismedžiai dažnai būna kompaktiški ir greitai pradeda derėti, tačiau jų atsparumas šalčiui bei ligoms ne visada prilygsta senosioms veislėms.
Naujų medelių žievė būna plona, todėl jų kamienus rudenį būtina balinti arba aprišti, kad pavasario saulė jų nenudegintų. Be to, jų šaknų sistema dažnai yra paviršinė. Po pastarųjų audrų Kėdainių rajone ne vienas toks medis išvirto, nes tanki lapija, gausus derlius, įmirkusi žemė ir vėjas tapo per didele apkrova. Tokiems vaismedžiams būtinos atramos, kuolai ir vielos.
Senasios „smetoninės“ obelys, priešingai, dažnai pasižymi galingumu ir ilgaamžiškumu. Pakuonyje A. Butėnis gelbėjo 1905 metais sodintą sodą, kuriame augo 22 seni medžiai. Jų vainikai buvo virtę tankiomis džiunglėmis, obuoliai smulkūs, dalis jų supūdavo dar ant šakų. Vis dėlto arboristas nusprendė medžių nekirsti: juos pažemino, išvalė lajas ir atjaunino. Po kurio laiko vaismedžiai vėl pradėjo duoti gerą derlių.
Kitą kartą Kaune, Nemuno gatvėje, jam teko visą pusdienį tvarkyti 1933 metais pasodintą obelį. Nors kamiene jau buvo ertmių, palengvinus lają ir sumažinus vėjo pasipriešinimą medis toliau sėkmingai auga.
Panaši situacija buvo ir Vilainiuose, Kėdainių priemiestyje. Sodybos šeimininkė norėjo nupjauti seną kriaušę, nes krintantys ir pūvantys vaisiai priviliodavo širšes, o po medžiu susidarydavo kriaušių „košė“. A. Butėnis ją įkalbėjo medį išsaugoti: stipriai sumažino vainiką ir suformavo jį taip, kad vaisių liktų šeimai bei kaimynams, tačiau jie nebekristų dideliais kiekiais. Po kelerių metų moteris arboristui dėkojo, kad šis padėjo išsaugoti medį.
Vainikas turi būti toks, kad pro jį praskristų net gandras
Apleistuose soduose meistras dažnai pastebi pernelyg tankias lajas. Jose ilgai laikosi rytinė rasa ir rūkai, todėl drėgmė sudaro palankias sąlygas rauplėms, vaisių puviniui ir kerpėms.
Senoliai sakydavo, kad pro obels šakas turi laisvai praskristi varna. A. Butėnis juokauja, kad dar geriau, jei tarp šakų tilptų ir gandras. Genėjimo tikslas – suformuoti šviesų, gerai vėdinamą vainiką. Tuomet vaisiai užauga stambesni ir gražesni, o ligų būna mažiau.
Vilkūgliai taip pat dažnai kelia sodininkų nerimą. Po stipresnio genėjimo medis natūraliai leidžia į viršų augančius ūglius – taip jis bando atsinaujinti. Tai nėra padaryto darbo nesėkmė.
Vilkūglius geriausia išlaužyti rankomis apie Jonines, kol jie dar minkšti. Jei vasarą to padaryti nepavyko, rudenį galima pasinaudoti sekatoriumi, tačiau visų ūglių šalinti aklai nereikėtų. Kai kuriuos, augančius horizontaliau, verta palikti ir nukreipti į tuščią vainiko vietą – po kelerių metų jie gali tapti derančiomis šakomis.
Nukritus lapams taip pat svarbu pasirūpinti apsauga nuo ligų. Šilti ir drėgni rudens orai skatina samanų bei kerpių augimą, todėl A. Butėnis rekomenduoja kamienus ir storesnes šakas nupurkšti geležies bei vario sulfato tirpalais. Jie veikia kaip fungicidai, nuvalo žievę ir sunaikina žiemoti besiruošiančius kenkėjus.
Vynuogės auga ir Kėdainiuose
Meilę augalams A. Butėnis puoselėja ir savo namuose. Kartu su žmona jis ne vieną dešimtmetį prižiūrėjo sodybą, kuri ne kartą buvo pripažinta gražiausia Kėdainių sodyba ir apdovanota taurėmis bei garbės raštais.
Viena didžiausių jo aistrų – vynuogės. Savo kieme jis augina 12 skirtingų veislių: nuo muskatinių iki desertinių, dar vadinamų šampaninėmis. Vynuogynas buvo sena sodininko svajonė, tačiau augalams reikia daug priežiūros. Vynmedžius jis formuoja dviem kamienais ir nuolat šalina nereikalingus ūglius.
Pastaraisiais metais augintojams iššūkių kelia permainingi pavasariai. Per žydėjimą temperatūra kartais nukrinta net iki 9 laipsnių šalčio. Nors vynmedžiai buvo apraišioti dviguba agroplėvele, šalna juos vis tiek pažeidė. Laimei, augalai gali atželti iš antros ar net trečios vegetacijos.
Patirtis savame sode A. Butėnį išmokė būti atlaidesnį gamtai ir labiau pasitikėti vietinėmis, laiko patikrintomis veislėmis.
Arboristas nori ne tik nugenėti, bet ir išmokyti
Šiandien A. Butėnis dirba sodybose ir soduose Kėdainių rajone, taip pat Kaune, Jonavoje, Panevėžyje ir Ukmergėje. Jo klientai – ir vyresni žmonės, kuriems sudėtinga užlipti ant kopėčių, ir jaunos šeimos, įsigijusios senas sodybas.
Meistras pabrėžia, kad jo tikslas nėra vien nupjauti šakas, paimti atlygį ir išvažiuoti. Jis siekia parodyti šeimininkams, kaip medis „kvėpuoja“, kurias šakas galima patrumpinti patiems ir kaip prižiūrėti po genėjimo likusias žaizdas.
Didžiausiu savo darbo įvertinimu arboristas laiko atvejus, kai po trejų ar ketverių metų sugrįžęs į sodą beveik neberanda ką tvarkyti, nes šeimininkas jau pats išmoko tinkamai prižiūrėti medžius. Gaižiūnuose, Jonavos rajone, vienas klientas jį pakvietė tik tam, kad specialistas įvertintų kelerius metus savarankiškai prižiūrėtą sodą.
Nors A. Butėnis turi daug nuolatinių klientų, šį rudenį jis pasirengęs priimti ir naujų sodų bei sodybų šeimininkus. Jis atvyksta tiek vienkartiniam apleisto sodo atgaivinimui ar konsultacijai, tiek ilgalaikei medžių priežiūrai.
Spalis ir lapkritis, pasak meistro, yra tinkamas metas pasirūpinti brandžiais vaismedžiais, praretinti jų lajas ir paruošti medžius žiemai. Jaunų medelių savininkai jau dabar gali rezervuoti laiką pavasariniam vizitui.
