Šimtmečius sklinda pasakojimai apie Aušros Vartų stebuklus: vienas jų susijęs su iš mirties sugrįžusiu vaiku

Apie malones, patirtas meldžiantis Aušros Vartų Gailestingumo Motinai, kalbama jau daugiau nei šimtą metų. Senuose liudijimuose pasakojama ne tik apie neįprastus išgijimus ar išgelbėjimą nuo nelaimių, bet ir apie bausmes žmonėms, mėginusiems pakenkti šventajam paveikslui.

Nors šiandien į Gailestingumo Motiną kreipiamasi su kitokiais prašymais ir liudijimais, žmones vis dar veda tikėjimas, kad jų maldos bus išgirstos, teigiama Vilniaus arkivyskupijos pranešime.

Dvejų metų vaikas buvo rastas negyvas, tačiau kitą rytą nutiko neįtikėtina

Vienas reikšmingiausių šių istorijų šaltinių – Vilniaus karmelito tėvo šv. Grigaliaus Hilarijono 1761 m. išleista knygelė „Reliacija apie Švč. Mergelės Marijos paveikslą, Aušros Vartuose prie Šv. Teresės basųjų karmelitų bažnyčios malonėmis garsėjantį“. Joje pateikiami liudytojų patvirtinti pasakojimai apie Aušros Vartų Marijos užtarimą ir anuomet vyravusį įsitikinimą, kad ji baudžia piktadarius.

Vienas pirmųjų aprašytų įvykių datuojamas 1671 metais. Į koplyčią, kurioje buvo Švč. Mergelės Marijos paveikslas, buvo atneštas dvejų metų vaikas. Jis iškrito iš antro aukšto, stipriai trenkėsi į akmeninį grindinį ir buvo pakeltas jau negyvas.

Sugniužę tėvai priešais Aušros Vartų paveikslą pavedė vaiką Švč. Mergelei Marijai, visiškai pasitikėdami, kad jų prašymas bus išklausytas. Kitą rytą jie esą rado vaiką gyvą, sveiką ir be jokių sužalojimų ar sumušimų.

Norėdami padėkoti už patirtą malonę, tėvai koplyčioje pakabino nutapytą lentelę, vaizduojančią šį įvykį. Tačiau ji neišliko – 1715 m. gegužės 27 d. per gaisrą sudegė kartu su koplyčia.

Kitas pasakojimas siejamas su 1706 m. gegužės 18 d. Vilniuje kilusiu gaisru. Apie vidurdienį netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios įsiplieskusi ugnis, kaip rašoma šaltinyje, iš vieno vargingo namelio išplito taip, kad sunaikino daugybę puikių pastatų, vienuolynų ir Dievo šventovių.

Liepsnos pasiekė ir Aušros Vartus. Ugnis iš abiejų pusių apsupo bažnyčią bei greta esantį vienuolyną, o ankštame kieme sudegė mediniai statiniai. Vis dėlto dviem vienuoliams išnešus Švč. Mergelės Marijos paveikslą iš Aušros Vartų ir padėjus jį bažnyčioje, ugnis nuo vienuolyno ir šventovės esą atsitraukė.

Metraštininkas taip pat rašė, kad tuo metu kai kurie besimeldę žmonės virš karmelitų Šv. Teresės bažnyčios išvydo ryškiai spindinčią Švč. Mergelę Mariją.

Senajame pasakojime – ir bausmė kareiviui

Aušros Vartų Marijos istorijose pasakojama ne vien apie išgijimus ir išgelbėjimus. Dalis pasakojimų šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti gana šiurpūs.

Vienas jų siejamas su 1708 metais, kai žiemai Vilniuje su kariuomene apsistojo Maskvos caras Petras Aleksejevičius.

Šaltinyje dar kartą aprašoma, kaip gaisro metu liepsnos puolė bažnyčią ir vienuolyną iš abiejų pusių. Kai du vienuoliai išnešė paveikslą ir padėjo jį bažnyčioje, ugnis esą atlyžo. Tuo metu besimeldžiantys žmonės virš karmelitų Šv. Teresės bažnyčios regėjo spindinčią Švč. Mergelę Mariją.

Šiandien prie Gailestingumo Motinos žmonės ateina su savais rūpesčiais. Dovilė sako negalinti įvardyti konkretaus stebuklo, tačiau beviltiškomis akimirkomis visada skubanti į Aušros Vartus.

Ji tiki, kad malda buvo išklausyta. Anot Dovilės, Aušros Vartų Marija turi kažką ypatingo: čia ją neša kojos, kai atrodo, kad nėra vilties, ir nors norai ne visada išsipildo, širdis esą nukreipiama tinkama linkme.

Moteris prisimena ir savo sugalvotą maldos būdą – laiškų rašymą Marijai. Kai atėjusi ji išsiblaškydavo, atsisėsdavo nuošaliau ir parašydavo laišką, kurį vėliau pasiimdavo su savimi.

Į atlaidus rinksis tikintieji iš visos Lietuvos

Lapkričio 15–22 dienomis Aušros Vartuose vyks tradiciniai Gailestingumo Motinos Globos atlaidai. Kasmet į juos atvyksta tikintieji iš įvairių Lietuvos vietų: vieni prašo užtarimo, kiti dėkoja už patirtas malones.

<p per šimtmečius keitėsi Vilnius, jo gyventojai ir jų gyvenimo aplinkybės, tačiau prie Aušros Vartų paveikslo ir šiandien nešami tie patys žmogiški rūpesčiai – artimųjų sveikata, netektys, gyvenimo sunkumai bei nežinia dėl ateities.

Čia besilankantys žmonės liudija, kad kartais didžiausia gauta malonė būna ne išsipildęs prašymas, o stiprybė priimti tai, ko pakeisti neįmanoma.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *