Teismo salėje – šypsena po šiurpių prisipažinimų: kūno kalbos specialistė atkreipė dėmesį į svarbias detales

Lapkričio 13-ąją Kauno apygardos teismas pradėjo nagrinėti Beno Mikutavičiaus bylą. Jis įtariamas savo pusseserės, gimusios 2003 m., ir nekilnojamojo turto brokerės, gimusios 2001 m., nužudymais. Posėdyje kaltinamasis pripažino kaltę ir papasakojo ne tik apie merginų nužudymus, bet ir apie tolesnius savo planus.

Benas Mikutavičius (nuotr. Aurimas Barkauskas/ELTA, BNS)

Teisme B. Mikutavičius teigė, kad nusikaltimus planavo iš anksto. Jis sakė susitikti ketinęs su keliais žmonėmis ir planavęs juos visus nužudyti – pirmiausia pusseserę Simoną, vėliau brokerę Osinskaitę.

Kaltinamasis taip pat teigė, kad tą dieną buvo numatęs susitikimus su daugiau nei dviem žmonėmis ir kad situacija galėjo būti dar baisesnė.

Posėdžio metu darytose nuotraukose matyti, kad B. Mikutavičius sėdėjo šypsodamasis. Toks elgesys sulaukė daug dėmesio, todėl naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į kūno kalbos ir veidoskaitos specialistę, knygos „Kreivakalbystė. Kūno kalbos paslaptys“ autorę Laurą Šukienę.

Specialistė pasakojo, kad stebėti kaltinamojo nuotraukas ir vaizdo įrašus jai buvo labai nemalonu. Vis dėlto, anot jos, jo elgesį galima aiškinti ne vienu būdu.

Pasak L. Šukienės, labiausiai išsiskyrė kontrastas tarp itin sunkių kaltinimų ir B. Mikutavičiaus veido išraiškos. Kalbėdamas su žurnalistais apie žiaurius nužudymus jis šypsojosi, todėl stebint tokį elgesį kyla kognityvinio disonanso jausmas.

Atkreipė dėmesį į nuleistą žvilgsnį ir rankų judesius

Stebėdama kaltinamąjį L. Šukienė pastebėjo ir nuleistą jo galvą bei žemyn nukreiptą žvilgsnį. Be to, bendraudamas su žurnalistais B. Mikutavičius kartojo pirštų trynimo judesius.

Specialistės teigimu, pirštų trynimas gali būti savireguliacijos veiksmas, padedantis žmogui valdyti vidinę įtampą. Tačiau vien iš šio gesto neįmanoma nustatyti, ar asmuo nerimauja, ar jaučia kaltę.

Ji taip pat pabrėžė, kad nuleista galva ir žemyn nukreiptas žvilgsnis gali būti susiję su gėda ar atgaila, tačiau patikimais šių jausmų požymiais jų laikyti negalima.

Anot L. Šukienės, vertinant tokį elgesį svarbiausia atsižvelgti į žodžių ir neverbalinių signalų visumą. Daugiausia dėmesio, jos manymu, sulaukia ramūs atsakymai, šypsena ir atviras pasakojimas apie planus nužudyti daugiau žmonių.

Elgesys kelia klausimų dėl psichikos būklės

L. Šukienės vertinimu, tiek B. Mikutavičiaus parodymai, tiek jo elgesys verčia rimtai svarstyti apie kaltinamojo psichikos būklę. Klausimų kelia ir tai, kaip jis pats vertina savo veiksmus bei jų pasekmes.

Specialistė pažymėjo, kad jo žodžiai gali sudaryti įspūdį, jog jis nejaučia kaltės ar atgailos. Vis dėlto vien iš šypsenos neįmanoma pasakyti, ar ji iš tiesų reiškia kaltės nebuvimą, ar slepia įtampą, o gal jo emocinė reakcija tiesiog neatitinka aplinkinių lūkesčių.

L. Šukienė pabrėžė, kad kūno kalba pati savaime atsakymo nepateikia. Ji gali padėti pastebėti elgesio prieštaravimus, tačiau juos būtina vertinti kartu su žmogaus pasakytais žodžiais, situacijos aplinkybėmis ir platesniu elgesio kontekstu.

Kūno kalba nėra mokslo bendruomenės pripažintas mokslinis metodas, todėl šiame straipsnyje pateikiami vertinimai yra pašnekovės nuomonė, o ne objektyvūs faktai ar moksliškai patvirtintos išvados.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *