Lapkričio 4-ąją Vidiškiuose gyvenanti ilgametė mokytoja Veronika Sabūnienė paminėjo 100 metų jubiliejų. Dar prieš šventę ją pasveikino artimieji, kaimynai, vietos mokyklos pedagogai ir seniūnijos atstovai. Jubiliatė svečius sutiko džiaugsmingai, bendravo, prisiminė prabėgusius metus ir dėkojo už rodomą dėmesį.
Veronika sakė sveikata nesiskundžianti ir nejaučianti skausmų. Tiesa, pastaruoju metu jai sunkiau vaikščioti, todėl iš namų ji išeina retai. Apie tai skelbiama Ukmergės rajono savivaldybės pranešime.
Kelias iš kaimo į mokslus
Būsimoji pedagogė gimė Belazariškių kaime, tuometiniame Ukmergės apskrities Siesikų valsčiuje. Ji augo aštuonių vaikų šeimoje – kartu su keturiomis seserimis ir trimis broliais. Tėvai vertėsi žemdirbyste, todėl šeimai kasdien teko sunkiai dirbti nuo ryto iki vakaro.
Karo ir pokario metai šeimai buvo ypač skaudūs. Vienas Veronikos brolių buvo išvežtas į Vorkutos lagerius, vaikai išsisklaidė, o tėvai mirė labai jauni: motinai buvo 52-eji, tėvui – 54-eri. Likusi be tėvų mergina apsigyveno pas vyresnę seserį.
Veronika prisiminė, kad buvo jauniausia iš seserų ir penktas vaikas šeimoje, o dabar liko vienintelė gyva. Besitraukiant vokiečiams sudegė visas kaimas ir klojimai, kuriuose buvo sukrautas rudens derlius. Žmonės neteko maisto atsargų, todėl teko badauti. Gavus žirnių, juos valgydavo ir rytais, ir vakarais.
Vis dėlto nepritekliai nesutrukdė Veronikai siekti išsilavinimo. 1948 metais ji baigė Ukmergės mergaičių gimnaziją. Moteris pasakojo labai norėjusi mokytis ir buvusi vienintelė šeimoje, ištrūkusi iš kaimo. Tėvas tokiam pasirinkimui nepritarė, nes manė, kad svarbiausia yra ūkis ir darbas jame.
Pedagoginis darbas ir šeimos rūpesčiai
Baigusi gimnaziją Veronika pradinių klasių mokytoja pradėjo dirbti Bukonyse. Po metų, 1949-aisiais, ji persikėlė į Vidiškius. Vėliau įstojo į Kauno mokytojų seminarijos neakivaizdinį skyrių ir 1951 m. liepos 30 dieną įgijo pradinių klasių mokytojos kvalifikaciją.
Atvykusi į Vidiškius ji rado pradinę mokyklą ir pirmąją penktą klasę, į kurią buvo pakviesti ir anksčiau pradinį mokslą baigę vaikai. Mokykloje buvo dirbama dviem pamainomis, o mokytojo žodis, pasak Veronikos, anuomet turėjo didelę reikšmę.
Nors iš pradžių ji buvo pradinių klasių mokytoja, vėliau baigė kursus ir tapo matematikos mokytoja. Šį darbą dirbo iki pensijos, tačiau su Vidiškių vidurine mokykla atsisveikino ne iš karto – dar 11 metų dirbo mokyklos bendrabučio auklėtoja.
Vidiškiuose Veronika sutiko ir būsimą vyrą Kazimierą Sabūną. Pora susituokė 1952 metais, o 1954-aisiais susilaukė sūnų dvynių Kosto ir Rimanto.
Sūnus Kostas mamą prisimena kaip nepaprastai darbščią moterį. Ji derino atsakingą mokytojos darbą su dideliu namų ūkiu, augino gyvulius, prižiūrėjo daržus ir rūpinosi vaikais.
Veronika pasakojo, kad daugiau vaikų susilaukti nebuvo galimybių. Po dvynukų gimimo dekretinės atostogos truko vos 54 dienas, todėl jai teko greitai grįžti į darbą.
Kostas taip pat prisiminė, kad tėvai iš pradžių gyveno valstybiniame dviejų dalių name, kuriame nebuvo nei vandens, nei tualeto. Tėvas vietos ūkyje dirbo elektriku. Maždaug 1975 metais mokytojams buvo pastatytas aštuonių butų namas, kuriame Veronika gyvena iki šiol. Kazimieras Sabūnas po insulto mirė 2000-aisiais.
Artimųjų ir kaimynų dėmesys
Šiandien Veronika džiaugiasi šeima: dviem sūnumis, keturiais anūkais ir septyniais proanūkiais. Nors Kostas gyvena Klaipėdoje, o Rimantas – Vilniuje, su mama jie palaiko nuolatinį ryšį.
Kostas teigė mamą lankantis nuolat ir su ja telefonu kalbantis kiekvieną dieną. Abu sūnūs ne kartą siūlė jai persikelti pas juos, tačiau Veronika atsisako palikti savo namus. Ją taip pat aplanko anūkai, buvę mokiniai, o sūnėnas, Seimo narys Rimas Jankūnas, dažnai užsuka į svečius.
Senolė tikino nesijaučianti vieniša ir visos šeimos vardu dėkojo kaimynams. Ypač ji vertina Aldonos Rupšienės pagalbą – kaimynė kasdien aplanko Veroniką, padeda buityje ir nuperka maisto.
Paklausta apie ilgo gyvenimo paslaptį, ilgametė pedagogė ją įvardijo paprastai: tai darbas, gerumas, nuoširdumas ir meilė žmonėms.
Jubiliejaus proga aplankė sveikintojai
Artėjant jubiliejui į Veronikos namus atvyko Vidiškių seniūnas Virgilijus Štaras ir seniūnijos darbuotojai, Vidiškių pagrindinės mokyklos direktorė Laimutė Strelčiūnienė, mokytojai bei kaimynai. Iš Klaipėdos mamą pasveikinti atvyko Kostas su žmona Birute. Vilniuje gyvenantis Rimantas dėl sveikatos atvažiuoti negalėjo, tačiau mamai paskambino telefonu.
Įprastai šimtamečius jubiliatus asmeniškai pasveikina ir savivaldybės vadovai. Vis dėlto Veronikos šeima nusprendė šio vizito atsisakyti, nes dar vienų svečių priėmimas senolei būtų buvęs per sunkus. Kosto teigimu, mama labai vaišinga, tačiau viena nebūtų pajėgusi tinkamai priimti sveikintojų, o šeima tuo metu negalėjo atvykti ir jai padėti.
