Lenkija praneša galėjusi užkirsti kelią galimai provokacijai pasienyje su Kaliningrado sritimi, o šioje teritorijoje dirba sustiprintos pajėgos. Lietuvoje taip pat kalbama apie galimas diversijas. Kokių grėsmių regionui gali kelti Kaliningradas ir kaip valstybės rengiasi į jas reaguoti?
Buvęs krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas teigė, kad dar vasarą buvo perspėta apie galimą „netikros vėliavos“ operaciją – rimtesnį veiksmą prieš NATO valstybes. Jo teigimu, žvalgybos institucijos yra gavusios signalų apie galimą Rusijos veikimą, nors nėra žinoma nei konkreti data, nei galimas taikinys ar strateginis objektas.
L. Kasčiūno vertinimu, svarbu tai, kad matoma ne tik galima Rusijos intencija, bet ir pasirengimo požymiai. Todėl, anot jo, būtina imtis atsakomųjų priemonių, nors kol kas neaišku, ar tokie planai bus įgyvendinti. Jis pabrėžė, kad kalbama ne vien apie incidentus – galimi ir diversijos, sabotažo aktai ar įsiveržimai, kurių tikslas nebūtinai būtų okupacija, bet chaoso sukėlimas.
Tokie veiksmai, kol nėra panaudojama sunki technika, įsiveržia pėstininkai ar prasideda masinė agresija, liktų žemiau NATO sutarties penktojo straipsnio taikymo ribos. Tokiu atveju pirmiausia turėtų veikti pačių valstybių institucijos: kariuomenė, vidaus reikalų sistema, pasieniečiai ir Viešojo saugumo tarnyba, atsakinga už kritinės infrastruktūros bei strateginių objektų apsaugą.
L. Kasčiūnas sakė, kad Lietuvoje šiuo metu palaikoma didesnė parengtis, tačiau klausimas, ar ji pakankama, visada išliks diskusijų objektu. Tikrasis pasirengimo lygis paaiškėtų tik tuo atveju, jei atgrasymas nesuveiktų.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Tadas Martinaitis pabrėžė, kad Rusija neturi vienos aiškios strategijos, skirtos NATO šalių vienybei išbandyti. Pasak jo, galimos įvairios provokacijos, įskaitant „netikros vėliavos“ scenarijų.
Jo teigimu, žvalgybos informacija leidžia manyti, kad Rusija pirmiausia gali siekti diskredituoti paramą Ukrainai ir paskatinti Europos valstybes nutraukti dronų naudojimą smūgiams į giliuosius taikinius Rusijoje, įskaitant naftos perdirbimo objektus.
Kaliningrado sritis šiuo požiūriu yra svarbi dėl savo geografinės padėties. Tai Rusijos placdarmas NATO teritorijos viduryje, esantis šalia jautraus Suvalkų koridoriaus. T. Martinaičio vertinimu, Maskva gali siekti ne tik sukelti grėsmę ar surengti ataką, bet ir patikrinti, kaip veikia regiono saugumo tarnybos, vidaus reikalų institucijos bei NATO valstybių tarpusavio bendradarbiavimas.
Lenkijai į pasienį siunčiant elitinius specialiųjų pajėgų dalinius, L. Kasčiūnas teigė, kad šiuo metu Rusija neturi pakankamai konvencinių pajėgumų didelio masto veiksmams iš Kaliningrado. Dalis karių iš Karaliaučiaus perkelta į Ukrainą, be to, Rusija patyrė personalo ir technikos nuostolių. Todėl Kaliningrade esančios pajėgos, jo vertinimu, daugiausia gali vykdyti gynybines funkcijas.
Vis dėlto išlieka galimybė rengti taškines, staigias diversijas ar provokacijas. Į tokius veiksmus taip pat reikia reaguoti greitai ir lanksčiai, o būtent specialiosios pajėgos yra tinkamiausios tokio pobūdžio situacijoms. L. Kasčiūnas mano, kad Lenkijos sprendimas į pasienį siųsti tokius dalinius yra adekvatus.
Jis pabrėžė, kad svarbiausia ne karių skaičius, o jų parengtis, techninės galimybės, specializacija ir gebėjimas veikti konkrečiomis aplinkybėmis.
T. Martinaitis neatmetė, kad Lenkijos sprendimui įtakos gali turėti ir šalies vidaus politinė įtampa, valdžios bei opozicijos konkurencija. Pasak jo, bendro priešo akcentavimas politinės krizės metu gali prisidėti prie visuomenės telkimo.
L. Kasčiūnas, norėdamas nuraminti visuomenę, atkreipė dėmesį į tai, kad didelio masto okupacinei operacijai būtinas ilgas ir matomas pasirengimas. Reikėtų sutelkti pajėgas, pasirūpinti kraujo plazmos atsargomis, karo ligoninėmis ir visa medicininio bei logistinio aprūpinimo sistema.
Kaip pavyzdį jis pateikė 2022 metų sausį, kai kraujo plazma buvo atgabenta į Rusijos ir Baltarusijos teritorijas šalia Ukrainos. Tuomet, pasak jo, tapo aišku, kad Rusija ruošiasi karinei operacijai, ir beliko laukti, kada ji prasidės.
Vakarų ir regiono žvalgyba, L. Kasčiūno teigimu, geba atskirti jėgos demonstravimą, provokaciją ar bauginimą nuo realaus pasirengimo okupaciniams veiksmams. Šiuo metu nėra duomenų, kad Rusija rengtųsi okupuoti Lietuvą pasinaudodama Baltarusijos teritorija ar Kaliningrado sritimi.
Kalbėdamas apie bendradarbiavimą su kitomis Baltijos valstybėmis, T. Martinaitis sakė, kad regiono šalims pirmiausia reikia susitarti dėl bendros sienos apsaugos sistemos vizijos. Skirtingos politinės pažiūros, jo vertinimu, kartais trukdo pasiekti bendrų rezultatų, nors papildomų galimybių bendradarbiauti esama.
