Lapkritis Lietuvoje skiriamas vyrų sveikatai ir prostatos vėžio prevencijai. Ši liga gali ilgą laiką vystytis nepastebimai, todėl pirmieji simptomai kartais pasireiškia tik vėžiui jau pažengus.
Vilniaus šeimos klinikos „Meliva“ (anksčiau – „InMedica“) šeimos gydytojas Rolandas Sausdravas atkreipia dėmesį, kokie požymiai turėtų paskatinti kreiptis į medikus, kam verta pradėti tikrintis anksčiau ir kodėl profilaktiniai tyrimai svarbūs net tada, kai vyras jaučiasi visiškai sveikas.
Prostatos vėžys prasideda, kai prostatos ląstelės ima nekontroliuojamai daugintis. Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, Lietuvoje tai dažniausia vyrų onkologinė liga: kasmet nustatoma apie 2 tūkst. naujų atvejų, o nuo jos miršta maždaug 500 vyrų.
Pasak R. Sausdravo, prostatos vėžys gali daugelį metų nesukelti jokių negalavimų. Simptomai dažniausiai atsiranda tada, kai navikas padidėja ir ima trukdyti šlapinimuisi.
Į šeimos gydytoją reikėtų kreiptis, jei susilpnėja šlapimo srovė, dažniau norisi šlapintis, ypač naktimis, arba po šlapinimosi išlieka nepilno pasišlapinimo jausmas. Dėmesio verti ir šlapimo susilaikymas, nesugebėjimas jo sulaikyti bei kraujas šlapime. Apie galimai išplitusią ligą kartais signalizuoja neaiškios kilmės juosmens ar dubens skausmas. Vis dėlto tokie simptomai nebūtinai reiškia prostatos vėžį, tačiau jų ignoruoti nereikėtų.
Skausmo nebuvimas ligos neatmeta
Kadangi liga ilgai gali nesukelti jokių simptomų, svarbų vaidmenį atlieka profilaktika. Vienas pirmųjų tyrimų – iš kraujo atliekamas prostatos specifinio antigeno, arba PSA, tyrimas. Jis gali padėti aptikti ligą ankstyvoje stadijoje, kai gydymo galimybės yra platesnės.
Padidėjęs PSA rodiklis savaime dar nepatvirtina vėžio, tačiau gali reikšti, kad būtina atlikti papildomus tyrimus. Pacientas gali būti siunčiamas urologo konsultacijai, o įtarus vėžį atliekamas prostatos magnetinio rezonanso tyrimas ir biopsija.
Gydytojas pabrėžia, kad vien tai, jog žmogui neskauda, nereiškia, kad jis yra sveikas. Profilaktinių patikrų paskirtis – nustatyti ligą dar prieš pasirodant simptomams. Pirmasis žingsnis nėra sudėtingas: tai paprastas kraujo tyrimas, kurį gali paskirti šeimos gydytojas.
Artimųjų ligos istorija gali pakeisti tyrimų pradžią
Pagal Lietuvoje vykdomą prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą PSA tyrimas nemokamai atliekamas 50–69 metų vyrams. Jei vyro tėvas ar brolis sirgo prostatos vėžiu, programoje galima dalyvauti nuo 45 metų.
Dažniausiai ši liga diagnozuojama vyresniems nei 50 metų vyrams, o apie tris ketvirtadalius pacientų sudaro vyresni nei 65 metų žmonės. Tačiau rizikai įtakos turi ne tik amžius, bet ir genetika bei šeiminė ligos istorija.
Jei prostatos vėžiu sirgo tėvas ar brolis, tikimybė susirgti beveik padvigubėja. Jei liga nustatyta dviem ar daugiau artimų giminaičių, ši tikimybė padidėja daugiau nei penkis kartus.
Jaunesniems vyrams, kurie neturi papildomų rizikos veiksnių, įprastai profilaktiniai tyrimai nereikalingi. Vis dėlto dėl ankstesnio ištyrimo verta pasitarti su gydytoju, jei šeimoje buvo prostatos vėžio atvejų arba artimos giminaitės jauname amžiuje sirgo krūties ar kiaušidžių vėžiu. Tokie atvejai gali būti susiję su BRCA geno mutacija.
Stebėjimo gali reikėti ir peržengus prevencinės programos amžiaus ribą. Jei ankstesni PSA rezultatai buvo ribiniai arba rodiklis didėjo, gydytojas gali rekomenduoti tyrimus tęsti.
Rizikai įtakos gali turėti ir gyvensena. Yra duomenų, kad nutukimas gali būti susijęs su agresyvesne prostatos vėžio forma. Tačiau net sveikai gyvenantis vyras nėra visiškai apsaugotas nuo šios ligos, todėl gera savijauta ir sveiki įpročiai neturėtų tapti priežastimi atsisakyti profilaktikos.
Anksti nustačius prostatos vėžį, gydymo taktika gali būti parenkama pagal konkrečią situaciją – nuo aktyvaus stebėjimo iki radioterapijos, hormonų terapijos ar operacijos. Kuo anksčiau liga diagnozuojama, tuo didesnės galimybės ją sėkmingai kontroliuoti ar išgydyti. Nustačius ankstyvos stadijos vėžį, penkerių metų išgyvenamumas siekia iki 98 proc.
