„Žinių radijo“ laidoje „Lekiam į…“ viešėjo menininkas Remigijus Gataveckas. Pokalbio metu jis pasakojo apie Pietų Korėjoje patirtus įspūdžius, kur su broliu lankėsi darbo reikalais. Tačiau laidos pradžioje paaiškėjo, kad klausytojai išgirdo ne tą brolį, su kuriuo iš pradžių buvo planuotas pokalbis.
Vedėja Fausta Marija Leščiauskaitė atskleidė, kad į filmavimą iš pradžių turėjo atvykti Algirdas Gataveckas. Vis dėlto jo vietą užėmė Remigijus.
Menininkas paaiškino, kad broliai prireikus vienas kitą pavaduoja, tačiau šįkart priežastis buvo Algirdo sveikata – jis karščiavo ir negalėjo atvykti. Remigijus juokavo, kad jų patirtys vienodos, todėl išgirsti būtų galima tą patį, tik kalbant vienam jam ne visada taip sklandžiai sekasi dėstyti mintis.
Jis taip pat šmaikštavo, kad pokalbyje dviese viskas vyktų lengviau, o kalbant vienam kartais tarsi dirbtų tik vienas smegenų pusrutulis. Tokiais atvejais jis galėtų sustoti ir laukti, kol pokalbį pratęs brolis, tačiau šį kartą tokios galimybės nebuvo.
Į Pietų Korėją vyko dėl svarbaus darbo
Paklaustas, kaip atskirti brolius, Remigijus nurodė kelis Algirdo išvaizdos bruožus. Jo teigimu, Algirdo veidas yra kampuotesnis, griežtesnių formų, be to, jis dažniau laiko galvą pakreipęs į vieną pusę. Taip yra dėl iškrypusio stuburo, susijusio su trumpesne koja, todėl jo eisena taip pat šiek tiek kreiva. Dar vienas požymis – kairėje žando pusėje likęs buvusio apgamo žymuo, dabar primenantis spuogą.
Apie prieš maždaug dvejus metus vykusią kelionę į Pietų Korėją Remigijus pasakojo, kad su broliu ten lankėsi darbo reikalais. Šioje šalyje, anot jo, darbo kultūrai ir žmonių susikaupimui skiriama daug dėmesio.
Menininkas pasakojo, kad įvairūs remonto ar kiti triukšmingi darbai dieną, net ir kitoje biuro patalpoje, ten neleidžiami – jie gali vykti tik naktį. Todėl broliams taip pat buvo pasakyta tapyti tik nakties metu. Vis dėlto ambasados darbuotojai derėjosi ir sutiko suteikti galimybę dirbti dieną, jei tapybos vieta bus uždengta širmomis. Taip pat buvo tikrinama, kaip dažnai naudojamos medžiagos, koks jų kvapas ir ar jos nėra nuodingos.
Šis projektas buvo įgyvendinamas bendradarbiaujant ambasadai ir Vilniaus dailės akademijai. Broliai Gataveckai naujai kuriamai ambasadai Seule sukūrė didelės apimties sieninės tapybos kūrinį.
Pasak Remigijaus, vadovybė jų paklausė, ar jie sutiktų prisiimti atsakomybę už darbą naujoje ambasadoje. Iki tol tokių patalpų nebuvo – ankstesnė ambasada veikė Kinijoje, o vėliau turėjo būti perkelta į Pietų Korėją. Kūrinį reikėjo suderinti su architektais, dizaineriais ir ambasada.
Sieninė tapyba buvo maždaug 30 metrų ilgio ir 2–3 metrų pločio. Ambasadoriai pasiūlė joje pavaizduoti laivą „Independence“, pagamintą Pietų Korėjoje. Taip, pasak menininko, buvo siekiama sukurti simbolį, susiejantį abi šalis.
Į brolius kreipdavosi kaip į profesorius
Dirbdamas Pietų Korėjoje Remigijus pastebėjo, kad šalyje itin gerbiami išsilavinę žmonės. Jis pasakojo, kad ten nepriimta prieštarauti mokytojui ar dėstytojui.
Kai broliai tapė ambasadoje, jos patalpas įrenginėjo vietos įmonė. Jos vadovai ir darbuotojai į menininkus žiūrėjo pagarbiai, nes abu buvo baigę aukštąjį mokslą. Jie į brolius kreipdavosi „profesoriais“, vaišindavo arbata ir kviesdavo vakarieniauti.
Remigijus teigė, kad keliaudamas į naują šalį ar žemyną viską stebi smalsiai ir priima kaip egzotiką. Tačiau kai kurių Pietų Korėjoje matytų dalykų Lietuvoje jis nenorėtų.
Menininkui nepatiko gatvėse į didelius ritinius susukti laidai. Jis taip pat pastebėjo, kad gatvių vaizdas ten atrodo netvarkingas: daug iškabų, įvairių spalvų ir mažiau dėmesio bendrai estetikai nei Lietuvoje.
Remigijus atkreipė dėmesį ir į kontrastą tarp senosios architektūros bei dangoraižių. Jo teigimu, Pietų Korėjos senesni pastatai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti apleisti ar purvini, tačiau jų pirmuosiuose aukštuose veikia daug įvairių verslų. Tuo pat metu tarp istorinių pastatų stovi aukšti dangoraižiai.
Jis pasakojo, kad tuo laikotarpiu valstybė skatino verslus ir sudarė sąlygas statyti kuo aukštesnius pastatus. Tokia aplinka menininkui pasirodė neįprasta, nes Lietuvos senamiesčiuose aukštų pastatų nėra.
Vis dėlto Remigijus rado ir panašumų tarp Lietuvos bei Pietų Korėjos. Jo manymu, abiejose šalyse vertinama proto galia. Lietuvoje tai galbūt ne taip akivaizdu, tačiau žmonės taip pat jaučia spaudimą kažką pasiekti, nuolat skuba ir stengiasi. Be to, Vilniuje, kaip ir Pietų Korėjoje, nekilnojamasis turtas yra brangus.
Darbą teko baigti padedant Pietų Korėjoje gyvenantiems lietuviams
Viešnagės metu broliams netrūko netikėtumų. Remigijus pasakojo, kad atvykus į Pietų Korėją darbo vieta nebuvo tinkamai paruošta.
Sienos parengti nespėta, nes vienu metu objekte dirbo daug žmonių: vieni tinkavo, kiti jau dažė, treti atliko kitus darbus. Dėl tokio nesuderinto proceso darbininkai vėlavo visą savaitę. Tuo metu broliai tiesiog laukė Seule ir nerimavo, ar spės įgyvendinti didelį kūrinį.
Galiausiai, kai atėjo jų darbo laikas, menininkai viską atliko drausmingai ir projektą užbaigė. Jiems padėjo Pietų Korėjoje gyvenantys lietuviai – bendruomenės nariai prisidėjo prie dažymo, kad darbai būtų atlikti laiku.
Visą Remigijaus Gatavecko pasakojimą apie patirtį Pietų Korėjoje galima išgirsti laidos įraše.
