Kauno knygų mugėje surengtas jautrus vakaras, skirtas liepos 8 d. mirusiam poetui Aidui Marčėnui. Lietuvos leidėjų asociacijos inicijuotas renginys buvo sumanytas ne kaip gedulingas atsisveikinimas, o kaip gyvybės, bendrystės ir buvimo kartu vakaras.
Vakarą vedė Vitalija Maksvytė. Prisiminimais, vaizdo įrašais ir Aido tekstais dalijosi jo gyvenimo draugė Violeta Žalytė, sūnus Jurgis Marčėnas, rašytojas Alvydas Šlepikas ir poetas Gintaras Bleizgys.
Renginio leitmotyvu tapo iš vieno vaizdo įrašo nuskambėjusi Aido mintis: „Kuo ilgiau gyveni, tuo šviesiau ir šviesiau“. Nors didžiąją gyvenimo dalį poetas praleido Vilniuje, jis gimė Kaune.
Violeta Žalytė pasakojo, kad atvykęs į Kauną Aidas visuomet eidavo aplankyti savo vaikystės namų Kęstučio gatvėje. Būtent ten, dideliame bute, jis vaikystėje dviratuku suko ratus.
Sūnaus pasakojimas apie tėvą
Jurgis Marčėnas A ido pirmiausia prisiminė kaip tėtį – žmogų, leidusį vaikams visiškai laisvai būti savimi ir gyvenusį taip, kaip pats jautė esant teisinga. Jo istorijos atskleidė šiltą, jautrų ir materialiais dalykais neapsiribojusį tėvo paveikslą.
Jurgis pasakojo, kad atvykęs į Vilnių iš Aido gaudavo 15–20 skirtingų žanrų muzikos kompaktų. Tėvas taip pat vesdavosi jį po Vilniaus senamiestį, prie Šv. Kazimiero bažnyčios pastatydavo taip, kad virš galvos matomas kupolas atrodytų tarsi karūna.
COVID-19 pandemijos metu, teatrams sustojus, Jurgis nusprendė nufilmuoti ilgą pokalbį su tėvu. Tokio pokalbio jiedu anksčiau nebuvo turėję. Mažoje salėje jie kalbėjosi apie 4 valandas. Pokalbis buvo filmuojamas šešiomis apsaugos kameromis, o Jurgio brolis tiesiogiai miksavo vaizdą ir iš kosmoso radijo bangų sukūrė audioinstaliaciją.
Iš šio pokalbio gimė 3–4 dalių, maždaug po valandą trunkantis filmas „Poetinės sekos“. Jurgis jį saugo ir ketina oficialiai įregistruoti.
Vakare rodytuose įrašuose Aidas kalbėjo, kad myli nedaug žmonių, tačiau juos myli labai stipriai. Jis taip pat pripažino nežinantis, ar mokėjo ir ar moka gyventi. Poetas svarstė ir apie poezijos prigimtį: eilėraštis esą paklūsta laikui ir išnyksta, o poezija yra anapus laiko ir išlieka net tada, kai autoriaus nebėra.
Žmona prabilo apie slėptą ligą
Vienu jautriausių vakaro momentų tapo Violetos Žalytės pasakojimas apie paskutinius Aido mėnesius. Ji priminė poeto mintį, kad svarbiausios gyvenimo temos yra meilė ir mirtis, o tarp jų telpa visas gyvenimas.
Violeta atskleidė, kad Aidas sunkiai sirgo, tačiau ligą nuo visų kruopščiai slėpė. Dėl to jo mirtis visuomenei ir bičiuliams buvo netikėta.
Paskutiniais gyvenimo mėnesiais poetas neberašė. Tačiau Violeta, atsidariusi jo kompiuterį, rado vieną nepublikuotą failą, pavadintą „Prieš mirtį“. Šį tekstą Kauno knygų mugėje ji perskaitė pirmą kartą.
Violeta taip pat patvirtino, kad C. Miłoszo biografija buvo paskutinė knyga, gulėjusi prie Aido lovos. Ją ji rado jau po poeto mirties.
Aidas buvo rašęs ir apie savo „Atminties gatvę“. Anksčiau joje kas pusantro žingsnio sutikdavęs pažįstamą žmogų, vėliau poetas nebesutikdavo nė vieno pažįstamo veido. Šią gatvę jis lygino su esančia anapus gyvenimo.
Vakaro pabaigoje Violeta perskaitė vieną geriausiai žinomų Aido eilėraščių, prasidedantį žodžiais: „Pasaulis baigėsi, todėl reikia rašyti eilėraščius.“ Jame poetas rašymą prilygina prasmingam, tik pačiam kūrėjui suprantamam darbui ir šventei, kuriai reikia ryžtis net sekmadieniais.
„Silpnosios pusės tėvas“ ir S. Gedos pastaba
Gintaras Bleizgys Aidą pavadino savo „silpnosios pusės tėvu“. Anot jo, poetas padėjo priimti pažeidžiamumą kūryboje.
G. Bleizgys prisiminė apie 2010 metus vykusią Panevėžio literatūrinę žiemą. Skaitydamas eilėraščius jis apsiverkė, o vėliau, eidamas valgyti, gatvėje sutiko Aidą. Poetas tuomet suteikė palaikymą, kokio Gintaras iki tol nebuvo patyręs.
Alvydas Šlepikas A idą apibūdino ne tik kaip draugą, bet ir kaip autoritetą bei itin kruopštų poezijos meistrą.
Rašytojas papasakojo ir apie Aido jaunystę. Kai jaunas poetas savo kūrybą parodė Sigitui Gedai, šis patarė niekada nerašyti rimuotai, nes Aidas to esą nemoka, nesugeba ir nesugebės.
Aidas į tai atsakė, kad nuo tada rašys tik rimuotai. Vėliau jis tapo vienu aukščiausio lygio rimo specialistų lietuvių literatūroje.
A. Šlepikas taip pat perskaitė Aido eilėraštį „Vienaelis“, kuriame skamba žodžiai: „Tikiu ir sujuda kalnas. Ir jei nesujuda kalnas, netikiu, kad tikiu.“
