Liekną kūną galima išlaikyti neatsisakant įprasto maisto ir nuolat nesekant suvartojamų kalorijų. Japonės teigia besiremiančios nesudėtingomis taisyklėmis, kurios padeda pasirinkti tinkamą porcijos dydį, išvengti persivalgymo ir ilgiau jaustis sočioms.
Pasak jų, azijiečių jaunatviška išvaizda ir liekna figūra iš dalies susijusios ne tik su produktais, bet ir su valgymo kiekiu. Japonės paprastai nesveria maisto, nenaudoja kalorijų skaičiuoklių ir nesilaiko nuolatinių griežtų apribojimų.
Vietoje to jos taiko vadinamąjį „delno principą“. Jis reiškia, kad pagrindinio produkto, valgomo per vieną kartą, porcija turėtų tilpti į delną.
Ši taisyklė taikoma žuviai, mėsai, tofu ir kitiems panašiems produktams. Be to, jų storis neturėtų viršyti mažojo piršto storio. Daržovių galima valgyti maždaug dviejų delnų dydžio porciją, o riebalų šaltinių – aliejaus, riešutų ar avokadų – kiekis neturėtų būti didesnis už nykštį.
Japonių vertinimu, toks būdas gali būti praktiškesnis nei kalorijų skaičiavimas. Delnas visada yra po ranka, todėl nereikia ieškoti telefono, traukti svarstyklių ar naudotis specialiomis programėlėmis.
Dar vienas šio metodo pranašumas – delno dydis skiriasi priklausomai nuo žmogaus, todėl jis padeda apytiksliai įvertinti individualiam žmogui tinkamą maisto kiekį: tokį, kuris leidžia pasisotinti, bet nepervalgyti.
Japonijoje mažesnės porcijos taip pat siejamos su tradiciniu patiekalų pateikimu. Ant stalo dažnai būna daug nedidelių dubenėlių ir lėkštučių su skirtingais valgiais. Tai nėra vien estetikos dalis – toks serviravimas padeda kontroliuoti suvalgomo maisto kiekį.
Matydamos įvairius patiekalus, smegenys gali užfiksuoti gausos įspūdį, nors kiekvienoje lėkštelėje maisto yra nedaug. Be to, iš vieno dubenėlio neįmanoma greitai suvalgyti didelės porcijos – tenka ragauti po truputį, todėl valgymas sulėtėja ir sotumas pajuntamas anksčiau.
Valgoma ne iki visiško sotumo
Okinavos gyventojai laikosi principo sustoti tada, kai jaučiasi pasisotinę maždaug 80 proc. Jie nesiekia valgio baigti tik tuomet, kai jaučiasi visiškai sotūs, kaip dažnai įprasta.
Teigiama, kad iš pirmo žvilgsnio nedideli 20 proc. nesuvalgyto maisto per savaitę gali sudaryti apie 2000–3000 kalorijų. Per mėnesį šis skirtumas esą siekia maždaug 10 tūkst. kalorijų – kiekį, kuris apytiksliai prilygsta kilogramui riebalų. Teigiama, kad būtent dėl kitokio valgymo įpročio šie riebalai organizme nesikaupia.
