Istorikas, karybos tyrinėtojas ir psichologas Giedrius Petkevičius mano, kad praeities studijos gali padėti išvengti dabarties klaidų. Knygų apie karą autorius, neseniai išleidęs devintąjį kūrinį „Karo amžius“, teigia nemanantis, jog nuo Pirmojo pasaulinio karo žmonija tapo gerokai išmintingesnė.
Leidyklos „Alma littera“ išleista knyga apima platų karų istorijos laikotarpį – joje pasakojama apie seniausią Europos kareivį ir paskutinį Kinijos imperatorių, legendinius tankus, žvalgybų kovą, įkaitų vadavimo operacijas bei mažiau žinomus karo užkulisius.
Su G. Petkevičiumi kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Technologijos keičia karą, bet ne jo esmę
Pasak G. Petkevičiaus, „Karo amžiuje“ nagrinėjamas laikotarpis prasideda mažiausiai nuo Pirmojo pasaulinio karo. Tai metas, kai žmonių žudymui nebeužtenka parako, patrankų ar graižtvinių ginklų – naudojama aviacija, automatiniai ir reaktyviniai ginklai, branduolinis arsenalas bei kitos masinio naikinimo priemonės. Knyga apima XX amžių, XXI amžiaus pradžią ir artimą ateitį, kuri, autoriaus vertinimu, neatrodo patraukli.
Karinės technologijos neretai vystosi panašia kryptimi kaip mokslinė fantastika, tačiau jų kūrėjai siekia ne įspūdingo vaizdo, o konkretaus rezultato. Karybos ateitį, jo teigimu, apibrėžia sprendimai, leidžiantys eliminuoti priešą, net jei jie nėra tokie kinematografiški.
Karas Ukrainoje, anot tyrinėtojo, kartu yra ir išskirtinis, ir panašus į ankstesnius konfliktus. Taktiniu bei operaciniu požiūriu jis turi naujų bruožų, tačiau jo priežastys, eiga ir kovojančių pusių motyvacija daug kuo primena ankstesnius karus. Technologijos keičiasi ir tobulėja, tačiau tai esą natūrali didesnių konfliktų dalis.
G. Petkevičius mano, kad visuomenės gąsdinimo nereikėtų painioti su pasirengimu. Remdamasis Francio Bacono posakiu, jog žinojimas yra galia, jis pabrėžia, kad gyvenant šalia pavojingo kaimyno būtina ruoštis. Pasirengimas, jo įsitikinimu, pirmiausia prasideda žmogaus mąstymu ir informuotumu.
Robotų daugės, tačiau žmogus liks karo taikiniu ir dalyviu
Nors Ukrainoje dažnai matoma, kaip atakuojami tiltai, gamyklos ar kiti objektai, tai tėra papildomi būdai pasiekti pagrindinį tikslą – palaužti priešo politikų, vadų, karių ir civilių valią priešintis bei atimti iš jų galimybes kariauti ir išgyventi.
Pašnekovas prognozuoja, kad karo lauko robotizacija ateityje sparčiai augs, tačiau žmogus išliks pagrindiniu karo dalyviu ir svarbiausiu laimėjimo objektu. Vien technologiškai nugalėjus priešininką, konfliktas nebūtinai baigtųsi – teritorijos užėmimas vis dar reikštų okupanto atėjimą ir skaudžias pasekmes pralaimėjusiems.
Dirbtinis intelektas šiuolaikinėje karyboje jau naudojamas labai plačiai. Jis gali per trumpą laiką apdoroti didžiulius duomenų kiekius, sujungti informaciją iš skirtingų jutiklių bei šaltinių ir pasiūlyti veiksmų variantus. Vis dėlto tokiais atvejais sprendimą dažniausiai priima žmogus.
Tačiau ryšiui su operatoriumi nutrūkus, dirbtinio intelekto valdoma raketa gali pati aptikti taikinį ir pasirinkti atakos parametrus. Puolant dideliu skaičiumi sistemų, žmogaus reakcijos laiko gali nepakakti, todėl oro gynybos priemonės taip pat gali būti priverstos veikti savarankiškai.
G. Petkevičius teigia nematantis realaus pagrindo manyti, kad žmoniją netrukus užvaldys dirbtinis protas, kaip vaizduojama „Terminatoriuje“. Tačiau šiuolaikinio karo pranašumą gali lemti nuolatinis judėjimas mūšio lauke, technologijų raida ir net taisyklių nepaisymas. Nors valstybės pasirašo konvencijas, jų laikomasi ne visada.
Dirbtinio intelekto ginklavimosi varžybos kelia nerimą
Pašnekovas mano, kad pasaulyje jau vyksta praktiškai nevaldomos dirbtinio intelekto ginklavimosi varžybos, o pastangos jas suvaržyti išlieka neaiškios. Jo nuomone, pavojinga būtų situacija, kai demokratinių valstybių ribojamas Vakarų pasaulis laikytųsi bendrų taisyklių, o Rusija, Kinija ir kitos vadinamosios blogio ašies valstybės jų nepaisytų. Tokiu atveju pasaulinė galios pusiausvyra galėtų pasislinkti nepalankia kryptimi.
Nors ateities mūšio laukuose robotų bus gerokai daugiau, vien jų valios palaužti neįmanoma. Robotas ar dirbtinis protas veiks pagal programą, o pasiduoti galėtų tik gavęs atitinkamą kūrėjo ar valdytojo komandą. Karo tikslas ir toliau bus paveikti priešo sprendimus bei jo „smegenų centrą“, todėl ši funkcija artimiausioje ateityje liks žmonių rankose.
Dronų ir elektroninės kovos sistemų plėtra nepanaikina kario pasirengimo svarbos. Gebėjimas pasirinkti poziciją, maskuotis, laiku atsitraukti, ginti savo vietą ir išgyventi mūšio sąlygomis tebėra būtinas. Fizinės jėgos poreikis ateityje gali mažėti, tačiau karinis pasirengimas niekur nedings – keisis tik jo formos.
Posakis boots on the ground reiškia teritorijos kontrolę arba pastangas ją užtikrinti. Nors technologijomis galima smarkiai paveikti priešą, ilgalaikiams karo tikslams daugeliu atvejų vis dar reikia kario, esančio vietoje.
G. Petkevičius pabrėžia, kad jokie dronų, raketų ar pilotuojamos aviacijos smūgiai negalėtų sunaikinti Lietuvos valstybės. Jie galėtų padaryti žalą, tačiau visiškai sunaikinti šalį būtų neįmanoma – priešui tektų ateiti į Lietuvos teritoriją. Todėl, jo nuomone, Lietuva turi būti pasirengusi tokį priešą pasitikti.
Kolaboravimo ribą okupacijos metu nustatyti sunku
Kalbėdamas apie prisitaikymą ir kolaboravimą, tyrinėtojas pripažįsta, kad riba tarp bandymo išgyventi okupacijos sąlygomis ir bendradarbiavimo su priešu nėra paprasta. Darbas priešo administracinėse ar represinėse struktūrose bei viešas okupanto palaikymas formaliai laikytini kolaboravimu, tačiau tokia aplinka gali suteikti galimybę rinkti žvalgybinę informaciją ir kenkti priešui iš vidaus.
Tylus gyvenimas okupacijos sąlygomis gali būti suprantamas kaip pastanga išlikti, bet taip pat – kaip pasyvus bendradarbiavimas, ypač kai žmogui svarbiausia tik tai, kas valdo, jei tik netrūksta duonos. Todėl kiekvieną situaciją, G. Petkevičiaus vertinimu, reikėtų nagrinėti atskirai.
Karas parodo tikrąjį žmogaus veidą
Karas, anot pašnekovo, tarsi alkoholis atskleidžia žmogaus esmę ir nuima kaukes. Tylus, kuklus asmuo gali parodyti nepaprastą drąsą, o garsiai savo patriotizmą demonstravęs pilietis gali išduoti valstybę. Vis dėlto visuomenės elgesį lemia ir tai, kokia ideologija vadovaujasi priešas bei kaip pati visuomenė vertina savo šalį.
G. Petkevičiaus nuomone, Lietuvos piliečiui turėtų būti aišku, kad priešas yra žiaurus ir Lietuvos valstybė jam nereikalinga. Nepaisant politinių sukrėtimų bei skandalų, šalyje kuriama valstybė, apie kurią svajojo ankstesnės kartos ir kurią norima perduoti vaikams. Todėl ją reikia kurti ir saugoti.
Autorius primena, kad po Pirmojo pasaulinio karo jis kurį laiką buvo vadinamas „Didžiuoju“ arba „Karu, pabaigusiu visus karus“. Tačiau tokio įsitikinimo žmonijai užteko tik keliems dešimtmečiams. G. Petkevičius nemano, kad nuo tada žmonės tapo protingesni, todėl karai ir toliau lieka neatsiejama žmonijos istorijos dalis.
Jo teigimu, Lietuva, nors kartais ir lėtai bei nesklandžiai, stiprina gynybą ir telkia sąjungininkus. Kiekvienas žmogus turėtų savęs paklausti, ką darytų, jei karas pasiektų jo namų slenkstį. Vien iš anksto paruoštos išvykimo kuprinės, pasak pašnekovo, tokiam atsakymui nepakaktų.
