Vištyčio gyventojų kasdienybės nepakeitė nei dėl Rusijos veiksmų išaugęs dėmesys saugumui, nei pasienyje su Kaliningradu pasirodę Lietuvos kariai. Jie talkina pasieniečiams, tačiau miestelio žmonės sako nejaučiantys didesnės grėsmės.
„Nėra čia kažko tokio baisaus, kaip daug kur skaitau dabar“, – BNS sakė į namus su maisto produktais skubėjusi Sandra.
31-erių moteris – viena iš kelių šimtų Vilkaviškio rajone esančio Vištyčio gyventojų. Rudens dienomis dauguma jų laiką leidžia namuose, todėl centrinė miestelio aikštė atrodė beveik tuščia – joje buvo galima pamatyti tik pavienius žmones, einančius į netoliese esančią parduotuvę.
Sandra teigė, kad vietinių gyvenimas iš esmės nepasikeitė. Jie tik dažniau pastebi patruliuojančius pareigūnus ir pavienius kariuomenės automobilius.
Moteris sakė nebijanti dėl regione paaštrėjusios saugumo situacijos ir nejaučianti nepatogumų dėl kartu su pasieniečiais dirbančių karių. Anot jos, Vištytyje niekas nerengia specialių atsargų ar nesiruošia slėptuvėms – žmonės gyvena kaip ir visa Lietuva.
Pasak Sandros, karių čia nuolat nematyti: jie kartu su pasieniečiais vykdo užduotis, tačiau pasienio kontrolė, jos teigimu, vyksta įprasta tvarka.
Valstybės siena eina per ežerą
Kariuomenė pasieniečiams padeda nuo spalio pradžios. Maždaug 100 karių pasienyje planuojama laikyti iki lapkričio vidurio.
Valdžios atstovai tokį sprendimą vadina prevencine priemone, kurios imtasi reaguojant į galimą naują mobilizacijos bangą Rusijoje. Kartu institucijos pabrėžia, kad grėsmės lygis pasienyje nėra padidėjęs.
VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Vištyčio užkardos vadas Rimantas Kundreckis BNS sakė, kad galimi dezertyrai valstybės sieną galėtų mėginti kirsti sausuma arba vandeniu. Dėl to sustiprintas teritorijos stebėjimas sausumoje, vandens telkinyje ir ore.
Pasitelkus karius, patruliavimo prie sienos su Kaliningradu apimtis beveik padvigubėjo.
Lietuvos ir Rusijos valstybės siena, kartu su teritorinės jūros riba, yra beveik 300 kilometrų ilgio. Ji driekiasi per lygumas, miškus ir vandens telkinius.
Vakarų Vilkaviškio rajone esančiame Vištytyje Lietuvą nuo Kaliningrado srities skiria Vištyčio ežeras. Vandenyje esančią ribą žymi ryškūs raudoni kuoliukai – iki jų gali plaukti savo duomenis pasieniečiams pateikę žmonės. Už 50 metrų stovi geltonų kuoliukų eilė, žyminti valstybės teritorijos pabaigą.
Nuo liepto, prie kurio švartuojasi pasieniečių kateriai, už kelių šimtų metrų galima pamatyti Rusijos vėliavą.
Ežeras stebimas kameromis, jame patruliuoja pasieniečių kateris. R. Kundreckio teigimu, sustiprinta kontrolė padėjo sumažinti netyčinių sienos pažeidimų skaičių.
Anksčiau žvejoti ar ilsėtis išplaukę žmonės ne visuomet pastebėdavo priartėję prie Rusijos teritorijos. Dabar pasieniečiai gali juos įspėti iš anksto – paskambinti pateiktais telefono numeriais arba priplaukti tarnybiniu kateriu.
Patruliuojant ežere, pareigūnai stebi ir kitas valtis: pastebėję vieną iš jų, sulėtina katerį, apžiūri joje esantį žmogų, įvertina atstumą iki pažymėtos ribos ir, neužmegzdami kontakto, tęsia kelionę.
Naujausias pažeidimas Vištyčio užkardos teritorijoje užfiksuotas metų pradžioje. Tuomet du Rusijos piliečiai į Lietuvą pateko eidami per užšalusį ežerą. Įprastai per metus nustatoma apie 10 panašių pažeidimų.
Kariams – galimybė perimti pasieniečių patirtį
Prie pasienio apsaugos užduočių prisideda ir KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės kariai. Kuopos vadas Leonas Ruzgas sako, kad ši misija svarbi ne tik dėl indėlio į šalies saugumą, bet ir dėl galimybės kariams įgyti praktinės patirties.
Pasak L. Ruzgo, pasieniečiai naudoja įvairias technologijas ir sistemas, kurių kariuomenėje neprireikia dėl kitokios veiklos specifikos. Todėl kariams naudinga susipažinti su pasienio darbu, pasidalyti patirtimi ir perimti dalį praktinių žinių.
Vištyčio užkardos vadas R. Kundreckis taip pat pabrėžė praktikos reikšmę. Jo teigimu, pasienyje tobulėja ne tik pareigūnai ir kariai, bet ir jų vadovai. Jei ateityje tektų užimti tam tikras pozicijas, kariuomenės personalas jau būtų susipažinęs su vietos specifika.
Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė sustiprina keturių užkardų pajėgas: Kudirkos Naumiesčio, Šilgalių, Rokiškio ir Kazimiero Skučo.
Kariai pasienyje keičiami maždaug kas 4–5 dienas. Dažniausiai į misiją siunčiami kiti žmonės, tačiau norintieji gali vykti ir pakartotinai.
L. Ruzgas teigė, kad karių grafikai derinami prie VSAT pareigūnų budėjimo, o jų įgaliojimai praktiškai nesiskiria. R. Kundreckio teigimu, kariai atsivežė ir papildomos įrangos, kuri naudojama sausumos teritorijoms bei oro erdvei stebėti.
Užkardos vadovas sakė nepastebintis požymių, kurie rodytų didesnę grėsmę. Kitoje sienos pusėje vykstančią veiklą jis vertina kaip įprastą kasdienę tarnybą, nors prie sienos suaktyvėjo karinių naikintuvų skrydžiai, girdėjosi sprogimai poligone Kudirkos Naumiesčio kryptimi, o Rusijos sraigtasparniai, pasak jo, taip pat skraido dažniau.
„Su rusais gimiau ir užaugau“
Netoli Vištyčio ūkį turintis Virginijus Dapkus sustiprintą pareigūnų dėmesį saugumui vertina skeptiškai. Į žvejybą susiruošęs vyras teigė su rusais gimęs, augęs ir bendravęs, todėl gerai juos pažįstantis. Jo nuomone, valdžios kalbos apie grėsmes tėra gąsdinimas, kuriuo siekiama tam tikrų tikslų.
V. Dapkus sakė Vištytyje besijaučiantis gerai, tačiau apgailestavo, kad nebegalima žvejoti kitoje ežero pusėje. Jo teigimu, dabartinis laimikis lietuviškoje ežero dalyje nuo ankstesnio skiriasi labai smarkiai.
Jis prisiminė, kad anksčiau žvejodavo Rusijos pusėje, o dabar tenka žvejoti, kaip vietiniai sako, „pelkėje“.
Vištyčio ežere anksčiau žvejodavo ir 93-ejų buvęs tremtinys Pranas Stankevičius. Dabar vyras sako nebegalintis statyti tinklo, nes viskas atidžiai stebima ir žvejyba tapo gerokai labiau suvaržyta.
Automobilį gatvėje tvarkęs pensininkas pasakojo anksčiau mėgdavęs vykti į Kaliningradą, kur kartu su kitais prekiaudavo. Vis dėlto dabartinius pasienio ribojimus jis supranta: Lietuva turi saugoti savo sieną.
