Net ir įveisus didelį gervuogyną galima likti be uogų. Tai patvirtina Vidurio Lietuvoje esanti beveik hektaro plantacija, kuri jau penkerius metus beveik neduoda derliaus. TV3 žiniasklaidos grupės laidoje „Svajonių sodai“ sodininkas ir selekcininkas Adomas Ryliškis paaiškino, kas galėjo lemti tokią situaciją.
Gervuogynas buvo įkurtas prieš šešerius metus, tačiau jo savininkai derliumi džiaugėsi vos kartą. Plantacijoje buvo pasodintos populiarios veislės „Orkan“, „Black Satin“, „Polar“ ir „Loch Ness“, bet kai kurių jų čia jau nebeliko.
Anot A. Ryliškio, augintojus kasmet kamuoja tos pačios bėdos – augalai iššąla ir suserga grybinėmis ligomis. Dėl nuolatinių nesėkmių žmonės prarado kantrybę, nors darbo įdėta daug.
Neuždengti augalai – tik viena problemos dalis
Medelynų darbuotojų dažnai klausiama, kodėl gervuogės žiemą nebuvo apsaugotos. Vis dėlto, A. Ryliškio teigimu, už tai atsakingas ne vien pardavėjas.
Dešimt ar dvidešimt krūmų savo kieme uždengti įmanoma, tačiau šimtų ar tūkstančių augalų priežiūra reikalauja ne tik pastangų, bet ir tinkamų sąlygų. Prieš sodinant reikėtų įvertinti, ar bus galima augalus fiziškai apsaugoti, ar sklypas turi užuovėją ir kokios žiemos konkrečioje vietoje.
Specialistas pasakojo, kad praėjusią žiemą kai kur temperatūra nukrito iki –30 °C, kitur laikėsi apie –25 °C, o kai kur pasiekė net –40 °C. Tačiau, jo manymu, pagrindinė problema yra ne vien augalų uždengimas. Didelė dalis nedygliuotų gervuogių veislių apskritai nėra pritaikytos Lietuvos klimatui.
Šioms veislėms tinkamiausia žiema, kai temperatūra nenukrenta žemiau –10 °C. A. Ryliškis pabrėžė, kad per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje buvo vos viena žiema, kai laikėsi pliusinė temperatūra.
Brangi apsauga nebūtinai išgelbės derlių
Bandydami išvengti šalčio žalos, gervuogių augintojai svarsto įvairias apsaugos priemones. Tačiau papildomos investicijos ne visada duoda norimą rezultatą.
Net storiausia agroplėvelė šaltį sumažina tik maždaug penkiais laipsniais, todėl tokios apsaugos gali nepakakti. Didelių plotų neįmanoma uždengti ir eglišakėmis.
Kai kurie augintojai gervuogių ūglius stengiasi auginti arčiau žemės, tačiau ir šis būdas turi trūkumų. Gervuogės nėra lankstūs augalai, todėl pavasarį bandant šakas pakelti jos gali nulūžti.
A. Ryliškis teigė, kad Lietuvoje nedygliuotų gervuogių auginimas gali kelti daug rūpesčių. Be žiemos šalčių, augalus kasmet dažnai tenka du ar tris kartus purkšti nuo grybinių ligų, todėl prieš renkantis šią kultūrą verta gerai apsvarstyti, ar ji konkrečiomis sąlygomis bus naudinga.
Veislių aprašymai ne visada atspindi realybę
Medelynų skelbimuose veislės dažnai pristatomos kaip atsparios šalčiui ar ligoms, tačiau praktinė patirtis gali būti kitokia. Norėdamas išvengti didelių nuostolių, A. Ryliškis pataria pradžioje išbandyti nedidelį kiekį skirtingų veislių.
Jo rekomendacija – pasodinti po penkis ar dešimt krūmų ir bent vienus ar dvejus metus stebėti, kaip jie prisitaiko. Po dviejų žiemų jau galima susidaryti vaizdą, ar konkreti veislė sklype iššąla. Net ta pati veislė vienoje vietoje gali visiškai nušalti, o vos už dešimties kilometrų, šiltesnėje ir nuo vėjo apsaugotoje vietoje, augti bei derėti.
Derliaus problemų gali kilti ir dėl netinkamų sodinukų. Gervuogės lengvai dauginasi sėklomis, todėl medelynuose nesant griežtos savikontrolės tarp veislinių augalų gali atsirasti kitokių. Tokie augalai gali patekti į plantaciją, kai nukritusi uoga sudygsta.
Neįgudusiai akiai priemaišas pastebėti sunku, tačiau augalams augant skirtumai išryškėja. Jei vienų krūmų lapai ir ūgliai yra kitokios spalvos, žiedai skiriasi, o dauguma uogų didelės, tačiau vienoje vietoje jos mažos, tai gali rodyti, kad sodinukas nėra veislinis arba yra išsigimęs.
Kaip atskirti patikimą sodinuką?
Pasak A. Ryliškio, įsigyti tikrą, veislę atitinkantį sodinuką sudėtinga ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Vis dėlto kitose Europos šalyse šis procesas labiau kontroliuojamas.
Lietuvoje daug kas grindžiama pasitikėjimu, o Europoje veislių priežiūrą dažniau vykdo patys selekcininkai. Naujos veislės paprastai būna licencijuotos, o jos autorius gauna autorinį mokestį ar procentą nuo kiekvieno parduoto sodinuko. Dėl to selekcininko atstovai savo lėšomis tikrina medelynus, kuriuose veislės dauginamos.
Atstovai lankosi ūkiuose ir vertina, ar augantys augalai iš tiesų atitinka deklaruojamą veislę. Nustačius pažeidimus, selekcininkas gali skirti dideles baudas ir kitas sankcijas, todėl Europoje netinkamus sodinukus pardavinėti vengiama.
Specialistas taip pat ragina aklai nesirinkti šiltųjų kraštų veislių, prieš perkant pasidomėti jų savybėmis ir informacijos paieškoti originalo kalba. Svarbu atkreipti dėmesį ir į nurodomą derėjimo laiką.
Jei rašoma, kad uogos sunoksta liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje, šie terminai gali būti nurodyti pagal šalį, kurioje veislė išvesta. Lietuvoje klimatas vėsesnis, žiema ilgesnė, pavasaris vėlyvesnis, o saulės yra mažiau, todėl tikrasis derėjimo laikas gali būti kitoks.
Lukas Zajančauskas – ROC.lt portalo redaktorius. Jis rūpinasi, kad skaitytojus pasiektų aiškios, aktualios ir lengvai suprantamos naujienos.