Praėjus beveik trejiems metams nuo išlaisvinimo iš savavališko sulaikymo Irane, Nazanin Zaghari-Ratcliffe viešai papasakojo apie kalėjime patirtus išgyvenimus. 2025 metais Solsberio katedroje vykusiame pokalbyje su Šerborno vyskupe Karen Gorham jos istorijos klausėsi 900 žmonių.
Moteris dėkojo susirinkusiesiems ir visiems, kurie palaikė ją bei jos artimuosius per ilgą išbandymų laikotarpį.
2016 metų balandį Nazanin į Iraną buvo atvykusi su 22 mėnesių dukra aplankyti mamos per persų Naujuosius metus. Jau oro uoste, kai ruošėsi grįžti namo, ji buvo sulaikyta ir įkalinta. Nuo kūdikio ir šeimos moteris buvo atskirta prievarta.
Pasak Nazanin, ją išsivedę pareigūnai mamai pasakė, kad dukra grįš kitą rytą. Tačiau šis „kitas rytas“ atėjo tik maždaug po penkerių metų. Moteris prisiminė buvusi visiškai sutrikusi ir nuolat galvojusi apie savo vaiką. Jos teigimu, taip pasielgti su jauna mama buvo itin žiauru.
Nazanin buvo apkaltinta mėginimu nuversti Irano režimą ir beveik šešerius metus laikyta nelaisvėje. Didžiąją kalinimo dalį ji praleido liūdnai pagarsėjusiame Evino kalėjime, o dalį laiko buvo išleista laikinų atostogų, skelbia hostageinternational.org.
Devyni mėnesiai vienutėje
Pirmuosius devynis mėnesius Nazanin praleido vienutėje. Ji pasakojo, kad tokioje izoliacijoje labiausiai slėgė nežinomybė dėl artimųjų ir nuolat kartojama žinia, esą niekam nerūpi.
Moteris vienutę apibūdino kaip tylią prievartos formą, kurios tikslas – žmogų nužmoginti. Ji teigė, kad tokios sąlygos kėlė didelę baimę: atsigulusi ant pagalvės girdėdavo savo širdies plakimą ir negalėdavo užmigti.
Tuo metu vieninteliu atramos tašku jai tapo šventoji knyga ir tikėjimas. Vis dėlto dabar, pasauliui išgyvenant sudėtingą laikotarpį, Nazanin teigė savo tikėjimą vertinanti kritiškiau. Nepaisydama to, ji sakė vis dar tikinti meile, žmogiškumu ir pagalba kitiems.
Moterų skyriuje atsirado galimybė bendrauti
Vėliau perkelta į moterų skyrių Nazanin galėjo užsiimti įvairia veikla: dirbti su mediena, lankytis sporto salėje, skaityti, gaminti maistą ir kalbėtis su kitomis kalinėmis.
Po vienutės toks gyvenimas jai atrodė beveik kaip sugrįžimas į laisvę. Ji pabrėžė, kad kalinės laikė save lygiomis ir viena kitą palaikė išgyvendamos panašius sunkumus.
Ypač svarbu buvo tai, kad moters mama galėdavo į kalėjimą atvežti jos dukrą. Jos kartu žaisdavo ir spalvindavo, o Nazanin joms kepdavo blynus. Moteris prisiminė, kad maža dukra kartais slapta atnešdavo jai kojinių ar šokolado, o prižiūrėtojai negalėdavo atsispirti vaikui.
Dukrą teko išsiųsti į Jungtinę Karalystę
Po kurio laiko dukrai atėjo metas pradėti lankyti mokyklą. Nazanin ir jos vyras Richardas priėmė skausmingą sprendimą išsiųsti ją į Jungtinę Karalystę.
Moteris šį sprendimą pavadino sunkiausiu savo gyvenime. Dukros apsilankymai jai būdavo šviesiausia savaitės dalis, todėl po jos išvykimo Nazanin jautėsi visiškai tuščia.
COVID-19 pandemija tam tikra prasme tapo išblaškymu, tačiau laikotarpis išliko labai sunkus. Dukra, pasak Nazanin, suteikė jai jėgų nepasiduoti. Moteris svajodavo apie bendrą gyvenimą ir tai, kaip pins jai kasas, todėl stengėsi išsaugoti sveiką protą ir išlikti gera mama.
Richardas nežinojo, ką daryti
Pokalbyje dalyvavo ir Nazanin vyras Richardas. Jis teigė, kad iš šalies visa situacija atrodė dezorientuojanti, o jį patį apėmė sumišimas ir baimė.
Richardas pasakojo, kad žmona su kūdikiu išvyko atostogų, tačiau buvo areštuota, ir jis kurį laiką nežinojo, kaip elgtis. Jis nuolat bandė gauti informacijos ir pradėjo kampaniją, kuria siekė paskatinti Jungtinės Karalystės vyriausybę aktyviau siekti žmonos paleidimo. Kartu jis norėjo parodyti Nazanin, kad dėl jos kovojama.
Nazanin teigė, kad žinojimas apie žmonių pastangas išlaisvinti ją suteikė vilties. Richardas savo ruožtu sakė, kad vilties jam suteikė nepažįstamų žmonių gerumas. Nors už tai atsilyginti neįmanoma, jo manymu, tokį gerumą galima perduoti kitiems.
Paleista po beveik šešerių metų nelaisvėje
Nazanin kartu su Anoosheh Ashoori į laisvę buvo paleista 2022 metų kovo 16 dieną.
Įsodinta į lėktuvą ji jautė prieštaringus jausmus ir svarstė, kada dar galės sugrįžti į savo gimtinę. Londoną moteris vadina namais, tačiau pabrėžė, kad gimė Irane, todėl ir ši šalis jai yra namai.
Nazanin pasakojo, kad kalintojai jai aiškino, jog jos įkalinimas susijęs su dar XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje susidariusia ginklų skola, kurią Jungtinės Karalystės vyriausybė buvo skolinga Iranui.
Moteris pabrėžė, kad ši skola su ja neturėjo nieko bendra – tuo metu, kai ji susidarė, Nazanin dar nebuvo gimusi. Vis dėlto dėl šios situacijos ji buvo priversta gyventi tremtyje.
Laisvė neatnešė lengvo sugrįžimo į gyvenimą
Po paleidimo Nazanin susidūrė su sunkumais, kuriuos patiria ir kiti buvę įkaitai. Ji patyrė stresą ir potrauminio streso sutrikimą.
Moteris sakė, kad laisvė yra nuostabi ir jos vertę iš tikrųjų supranti tik tada, kai jos netenki. Tačiau praėjus maždaug metams po išlaisvinimo jos organizmas, pasak jos, nebeatlaikė. Nors kalėjime ji manė susidorojusi su problemomis, kūne buvo susikaupę daug streso, traumų ir PTSS padarinių.
Nazanin pripažino, kad būnant laisvai gali būti sunku skųstis, kai tiek daug žmonių vis dar kali. Vis dėlto buvę išgyvenimai sukelia finansinių sunkumų ir traumų, kurios išryškėja tik sugrįžus namo.
Prisitaikymas prie gyvenimo po kalėjimo jai buvo nelengvas ir užtruko ilgai. Nazanin teigė, kad ši kelionė dar nėra pasibaigusi.
