Viešumoje diskutuojant apie planuojamus Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis finansuojamų paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos pakeitimus, keliama prielaida, kad dalis gydytojų ir privačių gydymo įstaigų veiklos gali sugrįžti į viešąjį sektorių.
Santaros klinikų priėmimo-skubios pagalbos skyrius. Andrius Ufartas / ELTA
Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) pabrėžia, kad vien finansavimo taisyklių pakeitimas savaime neužtikrins nei gydytojų perėjimo į viešąsias įstaigas, nei geresnio paslaugų prieinamumo pacientams. Asociacija remia viešosios sveikatos priežiūros stiprinimą ir siekį, kad pacientai reikalingą pagalbą gautų laiku. Vis dėlto, JGA teigimu, svarbu išsiaiškinti, ar numatomi pakeitimai išspręs sistemines problemas, ar tik perskirstys jas tarp skirtingų gydymo įstaigų.
Jeigu reforma siekiama paskatinti gydytojus palikti privačias įstaigas ir rinktis viešąsias, pats toks persiskirstymas negali būti laikomas sveikatos sistemos stiprinimo rezultatu. Gydytojai nėra administracinis resursas, kurį būtų galima perkelti vien pakeitus finansavimo mechanizmą. Jų sprendimus lemia atlygis, darbo sąlygos, darbo organizavimas, profesinė autonomija, vadovavimo kultūra ir galimybė pacientams suteikti kokybiškas paslaugas.
JGA nuomone, viešojo sektoriaus patrauklumas turėtų būti didinamas gerinant šias sąlygas, o ne vien keičiant finansinius ryšius tarp gydymo įstaigų.
Vien gydytojų skaičiaus nepakanka
Tokią poziciją pagrindžia ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijos. Jose akcentuojama būtinybė išlaikyti sveikatos priežiūros darbuotojus, užtikrinti saugias darbo sąlygas ir investuoti į specialistų komandas.
Šis klausimas Lietuvai ypač svarbus. EBPO duomenimis, gydytojų skaičius, tenkantis gyventojams, Lietuvoje yra didesnis už organizacijos vidurkį, tačiau slaugytojų skaičius – mažesnis. Vis dėlto vien bendri rodikliai neparodo, ar paslaugos realiai prieinamos ir kiek specialistų iš tiesų reikia. Būtina vertinti, kaip gydytojai pasiskirstę regionuose, pagal specialybes ir gydymo įstaigas, kiek laiko faktiškai dirba, kokios apimties paslaugas teikia ir kaip organizuojamas jų darbas.
Jeigu pacientai reikiamos pagalbos negauna laiku, pirmiausia reikėtų nustatyti tikrąsias priežastis. Reikia įvertinti, ar trūksta konkrečių specialistų, ar jų pasiskirstymas atitinka gyventojų poreikius. Taip pat svarbu išsiaiškinti, ar paslaugų apimtį riboja perteklinė administracinė našta, neefektyvus darbo organizavimas, infrastruktūros trūkumai arba nepakankamas kitų sveikatos priežiūros komandos narių skaičius.
Atsakymai į šiuos klausimus leistų objektyviai spręsti, ar gydytojų perkėlimas tarp viešojo ir privataus sektorių pagerintų paslaugų prieinamumą, ar tik pakeistų dabar turimų pajėgumų pasiskirstymą.
JGA taip pat kelia klausimą, ar viešosios gydymo įstaigos, gavusios daugiau finansavimo ir pacientų, turės pakankamai specialistų, slaugytojų, darbo vietų bei organizacinių galimybių didesniam paslaugų kiekiui užtikrinti. Ne mažiau svarbu įvertinti, ar papildoma paslaugų apimtis nebus pasiekta didinant jau dirbančių medikų krūvius.
Sveikatos sistemos veiksmingumas negali būti gerinamas darbuotojų gerovės, pacientų saugumo ar paslaugų kokybės sąskaita.
Tarptautinės rekomendacijos taip pat neleidžia vienareikšmiškai pasisakyti dėl viešojo ir privataus sektorių santykio. PSO nurodo, kad skirtingų sektorių bendradarbiavimo ir specialistų darbo abiejuose sektoriuose pasekmės priklauso nuo konkrečios sveikatos sistemos, taikomo reguliavimo ir paslaugų organizavimo. Todėl visoms įstaigoms turėtų būti taikomi vienodi kokybės, skaidrumo, prieinamumo ir atskaitomybės reikalavimai.
JGA įsitikinimu, prieš priimant tokius sprendimus būtina visuomenei pateikti jų poveikio vertinimą. Jame turėtų būti analizuojama ne tik tai, kaip bus paskirstytos PSDF lėšos, bet ir kaip keisis paslaugų prieinamumas, pacientų laukimo trukmė, specialistų darbo krūviai bei gydytojų pasiskirstymas regionuose ir gydymo įstaigose.
Ypatingą dėmesį reikėtų skirti jauniems gydytojams ir gydytojams rezidentams. Ilgalaikiam sistemos stabilumui būtinos kokybiškos specialistų rengimo sąlygos, profesinio tobulėjimo galimybės, tinkamas darbo krūvių valdymas ir tokia darbo aplinka, kurioje medikai norėtų likti.
Reformos sėkmė neturėtų būti matuojama vien pagal tai, kuriam sektoriui atiteks daugiau finansavimo. Pagrindiniai vertinimo kriterijai turėtų būti pacientų sveikatos rezultatai, paslaugų prieinamumas ir medikų galimybė saugiai bei kokybiškai dirbti.
Viešasis sektorius, JGA požiūriu, turi tapti vieta, kurioje gydytojai nori dirbti, o ne sistema, į kurią juos siekiama susigrąžinti finansavimo ribojimais.
