Apie „Vilniaus brigadą“ buvo kalbama ne kartą, tačiau sostinėje tuo pat metu veikė ir dar viena, ne mažiau žiauri nusikaltėlių grupuotė. Jos nariai Vilniuje bei aplinkiniuose rajonuose nužudė 13 žmonių – bent tiek nusikaltimų jiems buvo įrodyta teisme. Gaują subūrė ir jai vadovavo buvęs kiemsargis Valerijus Januškevičius. Apie grupuotės veiklą rašyta kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ 2003 metų archyvuose.
V. Januškevičius nusikaltimus darė dėl pinigų: žudė, sprogdino ir plėšė tiek pats pasirinktas aukas, tiek užsakovų nurodytus žmones. Už atlygį jis sutikdavo susidoroti ir su tarpusavyje konkuravusiais nusikaltėlių autoritetais ar verslininkais. Gauja veikė nuo 1992 iki 1998 metų, o ilgą laiką jos narių nepavyko sulaikyti dėl itin slapto darbo.
Apie nusikaltėlius žinojo vos keli tarpininkai, perduodavę jiems užsakymus. Pareigūnai teigė, kad grupuotė mokėjo maskuotis: net policijos rengiamos pasalos ne kartą buvo išvengtos. Kiekvieną žmogžudystę banditai planuodavo iš anksto ir apgalvodavo visas detales.
Po nusikaltimų jie keisdavo pistoleto vamzdį arba visą ginklą. Dėl to tyrėjai iš pradžių manė, kad skirtingus nužudymus įvykdė nesusiję asmenys. Vis dėlto ilgai trukęs tyrimas leido atskleisti žiauriausius gaujos nusikaltimus.
Pirmoji auka buvo taksistas
Pirmąją žmogžudystę V. Januškevičius įvykdė prieš 50 metų – 1972-aisiais. Kartu su draugu jis norėjo grįžti namo taksi, tačiau abu neturėjo pinigų. V. Januškevičius nusprendė vairuotoją nušauti, kad nereikėtų mokėti.
Jaunas nusikaltėlis neįvertino, kad taksistas buvo susijęs su pareigūnais. Vyras dirbo tuometinėje KGB, o po darbo savo automobiliu vežiojo keleivius. Po žmogžudystės V. Januškevičių netrukus susidomėjo policija, o teismas jam skyrė aštuonerius metus nelaisvės.
Kalėjime jis susipažino su V. Rafijenkovu. Abu užmezgė artimą ryšį ir išėję į laisvę nusprendė veikti kartu.
1992 metų gegužę jie užpuolė taksistą. Nužudytojo kūną nuvežė į Valakampių mišką, kuris vėliau tapo slapta gaujos aukų laidojimo vieta, ir ten užkasė. Automobilį nusikaltėliai sudegino. Kūnas rastas tik po šešerių metų.
Už pirmąjį apiplėšimą gavo vos 1 000 litų
Prasidėjus valiutos keityklų steigimo bumui, V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas nusprendė, kad tokie apiplėšimai gali būti pelningi.
1994 metais jie pasirinko Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, parduotuvėje „Arsol“ veikusią valiutos keityklą. Maždaug tris mėnesius nusikaltėliai stebėjo patalpas ir aiškinosi, kada jose būna daugiausia žmonių, o kada lankytojų beveik nėra.
Birželio 1-ąją jie nusprendė veikti. Darbuotojams ruošiantis pietų pertraukai, kaukėti ir juodais akiniais pasirodę vyrai įsiveržė į patalpas. Vienas turėjo pistoletą, kitas – automatą „Agram“. Darbuotojas Dmitrijus T., nepaisydamas netikėto išpuolio, nepakluso reikalavimui atiduoti pinigus ir griebė ginklą. Tačiau užpuolikai sureagavo greičiau: nušovė Dmitrijų, pagrobė 1 000 litų ir pabėgo.
Pasipriešinęs karatistas buvo peršautas
Po šio apiplėšimo banditai nusitaikė į Gariūnus. V. Januškevičius, susitikęs su anksčiau kartu kalėjusiais Genadijumi Bazurinu ir Janu Matulevičiumi, sužinojo, kad turgų kontroliuoja „Zeliono“ gauja. Jos vadovas A. Tomilinas buvo nužudytas 1992 metų rugsėjo 9 dieną, o vėliau jo vietą užėmė Olegas Lysenkovas-Lysas.
G. Bazurinas ir J. Matulevičius priklausė šiai grupuotei, todėl žinojo, kuriose valiutos keityklose laikoma daugiau pinigų. J. Matulevičius pasiūlė apiplėšti savo giminaitį Adolfą Kelbovskį, 1978–1993 metais dirbusį Vilniaus 1-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos jaunesniuoju inspektoriumi. Tačiau V. Januškevičiui jis nepasakė, kad valiutos keityklos savininkas buvo aktyviai užsiėmęs karatė ir galėjo priešintis.
Banditai žinojo, kad valiutos keitėjai daugiausia pinigų vežasi antradieniais. Tą dieną A. Kelbovskį jie užpuolė netoli namų. Vyras priešinosi, todėl užpuolikai jį peršovė į dubenį ir pagrobė 150 milijonų rublių. Per išpuolį buvo sužalotas ir V. Januškevičiaus pilvas. Bijodamas kreiptis į medikus, pavojingą žaizdą jis gydėsi pats.
Gariūnų vadovę nušovė žmonių akivaizdoje
1995 metų kovo 15-ąją nusikaltėliai nušovė Gariūnų turgaus vedėją. Jos neišgelbėjo nei apsaugą užtikrinęs policijos pareigūnas, nei greitai susirinkusi minia. Aplinkiniams V. Januškevičius pagrasino nušausiąs kiekvieną, kuris artinsis prie jo senų žigulių.
Po šio išpuolio turgaus valiutos keityklų darbuotojai išsigando dėl savo saugumo ir kreipėsi į Gariūnus kontroliavusios „Zeliono“ grupuotės vadovą Olegą Lysenkovą-Lysą. Užpuolikų savarankiškai ieškojo ir A. Kelbovskis. Jis dar kartą tapo nusikaltėlių auka, kai iš jo buto buvo pavogta apie 10 000 JAV dolerių.
Taikinys tikėjosi rasti dolerių, bet aptiko blynų
Vėliau gauja pasirinko Sergejų K., gyvenusį Vilniuje, Gelvonų gatvėje. Nusikaltėliai išsiaiškino, kad 1997 metų kovo 4-ąją vyras į darbą vešis didelę pinigų sumą. Jie jį užpuolė ir nušovė, tačiau vietoj tikėtų stambių kupiūrų rado vos tris vaizdajuostes ir dvidešimt blynų, kuriuos Sergejus vežė pažįstamiems į darbą.
V. Januškevičiui išgirdus, kad A. Kelbovskis bando išsiaiškinti, kas jį užpuolė, nuspręsta buvusį policininką nužudyti. V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas jį pasitiko anksti ryte, antrojo aukšto laiptinėje. A. Kelbovskis dar nespėjo užrakinti buto durų, kai priešais išniro užpuolikai. Jis išsitraukė ginklą ir iššovė, tačiau nepataikė. V. Januškevičius į vyrą paleido penkis šūvius. Kulkos pataikė į galvą ir širdį, todėl auka mirė vietoje.
Po A. Kelbovskio nužudymo Gariūnų valiutos keityklos kurį laiką nedirbo. Vėliau vienoje jų įsidarbino trakiškis Sergejus Ogurcovas. Netrukus ir jis tapo gaujos auka. V. Januškevičius pagrobė iš vyro 4 500 JAV dolerių, o tada dar sugrįžo įsitikinti, ar Sergejus tikrai miręs.
Dar vienas taikinys buvo Dvarčionyse, Vilniaus rajone, gyvenęs Aidas U. V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas jį sekė bei laukė miškelyje, tačiau vyrui atsitiktinai pavyko pabėgti nesužeistam. Įsiutęs V. Januškevičius į jo pusę iššaudė visą savadarbio automato apkabą.
Vėliau nusikaltėliai užpuolė AB „Oazė“ inkasatorius. Jie pagrobė 57 000 litų ir peršovė du darbuotojus. Vienas jų, 52 metų Rimas G., mirė. Netrukus po tragedijos „Akistatos“ korespondentė kalbėjosi su jo žmona Danguole. Moteris sakė negalėjusi patikėti, kad vyras taip beprasmiškai žuvo jau atkūrus nepriklausomybę. Tragiškomis sausio dienomis jis buvo gynęs Parlamentą ir tuomet nenukentėjo.
Gauja susidorodavo net su pažįstamais
V. Rafijenkovas ir Vilniuje gyvenęs Vladimiras Kravcovas buvo vedę seseris. 1994 metais V. Kravcovas buvo visiškai degradavęs ir tapęs alkoholiku, o jo žmona gyveno su iš įkalinimo įstaigos neseniai išėjusiu Vladimiru Tarasenkovu. Nuspręsta nepageidaujamu tapusį alkoholiką nužudyti.
Šio sumanymo ėmėsi V. Rafijenkovas. Jis svainį iš pradžių pasmaugė, vėliau subadė peiliu, o kūną nuvežė į Valakampių mišką ir užkasė iš anksto paruoštoje duobėje. Į tą pačią vietą buvo įmestas ir grupuotės „torpeda“ Vladimiras Piliušenka. Už sėkmingai įvykdytą kruviną operaciją gaudavęs apie 100 JAV dolerių, jis nutarė pagrasinti savo vadovams.
V. Piliušenka žinojo, kad toks elgesys pavojingas, tačiau pareiškė V. Januškevičiui galįs „reikalingiems žmonėms“ papasakoti, kas susidorojo su valiutos keityklos savininku. V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas už jo tylėjimą sumokėjo 500 litų, tačiau tuo pat metu jau planavo pašalinti išdaviką ir reketuotoją.
V. Piliušenka stengėsi vienas nevaikščioti Vilniaus gatvėmis, bet netrukus buvo užkluptas ir nušautas. Jo kūnas taip pat buvo nuvežtas į Valakampių mišką ir užkastas šalia kitų gaujos aukų.
