Dusulys lipant laiptais, tinstančios kojos ir neįprastas nuovargis gali būti pirmieji širdies nepakankamumo požymiai. Specialistai pabrėžia: kuo anksčiau liga nustatoma, tuo daugiau galimybių ją pristabdyti ir išvengti sunkių komplikacijų.
„Per penkerius metus nuo diagnozės nustatymo miršta daugiau negu 50 proc. sergančiųjų šia liga, tačiau esama efektyvaus gydymo, reikšmingai gerinančio pacientų išgyvenamumą“, – sako dr. Kamilė Čerlinskaitė-Bajorė. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete ji neseniai apgynė daktaro disertaciją, kurioje daug dėmesio skyrė laikotarpiui po paciento hospitalizacijos.
Širdies nepakankamumas nėra atskira liga – tai sindromas, pasireiškiantis dusuliu, kojų tinimu, širdies struktūros pokyčiais arba sutrikusia jos funkcija. Tyrimai gali parodyti stazę, kai skysčiai kaupiasi plaučiuose, kojose, pilve ar kitose kūno vietose, taip pat padidėjusius specifinius biologinius rodiklius.
Dažniausiai šis sindromas tampa kitų ligų, ypač širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų, pasekme. Jį gali lemti padidėjęs kraujospūdis, arterinė hipertenzija, vainikinių kraujagyslių ligos, miokardo infarktas, širdies vožtuvų ligos ir ritmo sutrikimai. Dažniausias iš jų – prieširdžių virpėjimas.
Širdies nepakankamumas taip pat gali išsivystyti po infekcijų sukelto širdies raumens uždegimo. Todėl svarbi infekcinių ligų prevencija, pirmiausia skiepai. Riziką didina ir paveldimos širdies ligos, tad jų esant šeimoje sveikatą reikėtų tikrintis dažniau.
Ši liga dažniausiai yra lėtinė ir neišgydoma, tačiau ankstyvas nustatymas leidžia ją kontroliuoti bei išvengti arba gerokai atitolinti sunkesnes komplikacijas. Pajutus pirmuosius simptomus svarbu nedelsti ir kreiptis į specialistus.
Vienas dažniausių ir paprastai anksčiausiai pasireiškiančių požymių – dusulys fizinio krūvio metu. Įspėti turėtų situacija, kai žmogus nebegali užlipti laiptais nesustojęs pailsėti. Kitas dažnas signalas – kojų tinimas. Jeigu abu simptomai pasireiškia žmogui, jau sergančiam širdies ir kraujagyslių ligomis, širdies nepakankamumo tikimybė gerokai padidėja.
Riziką mažinti padeda dalyvavimas prevencinėse programose, fizinis aktyvumas, kontroliuojamas kraujospūdis ir cholesterolis, nerūkymas bei alkoholio ir kitų kenksmingų medžiagų ribojimas arba visiškas jų atsisakymas.
Manyti, kad širdies nepakankamumas gresia tik vyresnio amžiaus žmonėms, būtų klaidinga. Nors su amžiumi rizika didėja, susirgti gali bet kuris žmogus. Jaunesniems pacientams ši būklė dažniau susijusi su paveldimomis ligomis, įgimtomis širdies ydomis arba persirgtu širdies raumens uždegimu. Be to, dėl plintančių rizikos veiksnių vis jaunesni žmonės suserga arterine hipertenzija arba patiria miokardo infarktą.
Pirmosios savaitės po išrašymo – ypač svarbios
Ūminis širdies nepakankamumas gali būti pirmasis ligos pasireiškimas arba staigus ar palaipsniui progresuojantis lėtinės ligos pablogėjimas. Tokiu atveju prireikia skubios pagalbos ir dažnai hospitalizacijos.
Pacientų, kuriems dėl ūminio širdies nepakankamumo tenka gultis į ligoninę, mirties rizika per artimiausius metus siekia iki 25–30 proc. Maždaug 10 proc. jų miršta per pirmąsias 30 dienų po išrašymo. Būtent šis laikotarpis laikomas pažeidžiamiausiu.
Kamilės Čerlinskaitės-Bajorės atlikto tyrimo duomenimis, anksti pradėtas intensyvus medikamentinis gydymas didina išgyvenamumą, mažina pakartotinių hospitalizacijų skaičių ir gerina gyvenimo kokybę. Todėl pacientą po hospitalizacijos siekiama pamatyti bent per 30 dienų ir įsitikinti, kad jam paskirtas optimalus gydymas.
Pakartotinio patekimo į ligoninę dažnai galima išvengti. Priežastis gali būti nepakankamai atliktas medikų darbas arba paties paciento nesilaikymas gydymo plano. Specialistė pabrėžia, kad po išrašymo žmogui turėtų būti sudarytas aiškus stebėjimo planas, o širdies nepakankamumo paslauga suteikta bent per 30 dienų.
Šiuo metu ši paslauga dėl įvairių priežasčių taikoma nepakankamai, nors jos veiksmingumas įrodytas. Jei ištekliai nebūtų riboti, pacientams stebėjimas būtų organizuojamas per 2–4 savaites, atsižvelgiant į ligos sunkumą. Paslaugą teikia gydytojas ir slaugytojas, tačiau labiausiai trūksta slaugytojų, todėl svarbu gerinti jų darbo sąlygas.
Gydymo pagrindą sudaro vaistai, tačiau ne mažiau reikšmingos yra mitybos, fizinio aktyvumo ir būklės stebėjimo rekomendacijos. Nors daugelis pacientų fizinį krūvį riboja, tyrimai rodo, kad fizinė reabilitacija gerina savijautą ir gyvenimo kokybę.
Po ūminio širdies nepakankamumo gydymą galima gana greitai intensyvinti, tačiau gydytojai ne visada iš karto skiria visas rekomenduojamas vaistų dozes. Tam įtakos turi baimė dėl šalutinio poveikio, klaidingas įsitikinimas, kad moterims toks gydymas mažiau saugus, ar per didelis dėmesys saikingai pablogėjusiai inkstų funkcijai. Šis reiškinys medicinoje vadinamas klinikine inercija.
Gydymo nutraukimas gali sukelti sunkesnių pasekmių nei galimas vaistų šalutinis poveikis. Pagrindiniai gydymo tikslai – pailginti gyvenimą, sumažinti hospitalizacijų skaičių ir pagerinti paciento gyvenimo kokybę.
Viena dažniausių pakartotinio patekimo į ligoninę priežasčių – savavališkai nutrauktas gydymas. Riziką taip pat didina žalingi įpročiai, netinkama mityba ir rekomendacijų dėl fizinio aktyvumo nepaisymas. Geresnė savijauta nereiškia, kad liga išnyko ar kad vaistus galima nutraukti savo nuožiūra.
Lietuvoje po hospitalizacijos pacientų priežiūrai ne visuomet pakanka galimybių. Slaugos namuose paslaugos plėtojamos, tačiau jų apimtis dar neatitinka poreikio. Su panašiais sunkumais susiduria ir kitos pasaulio šalys.
Pakartotinės hospitalizacijos sveikatos apsaugos sistemai sukuria didelę finansinę naštą. Tinkamai ir laiku paskyrus medikamentinį gydymą, dalies jų galima išvengti, todėl kartu būtų mažinamos ir sistemos išlaidos.
Prognozė išlieka sudėtinga, tačiau gydymas tobulėja
Širdies nepakankamumas yra viena didžiausių šiuolaikinės kardiologijos problemų. Jo prognozė gali būti prilyginama onkologinių ligų prognozei arba net būti blogesnė – didelė dalis pacientų miršta per penkerius metus nuo diagnozės nustatymo.
Liga stipriai paveikia kasdienį gyvenimą: pacientams tenka vartoti daug vaistų, gali atsirasti nerimas, depresiniai simptomai ir kitų psichologinių sunkumų. Vis dėlto per pastaruosius 20–30 metų gydymas gerokai pažengė. Daugeliui pacientų galima padėti vaistais ir implantuojamais prietaisais.
Kai kurių pacientų būklė nepaisant gydymo toliau blogėja. Tuomet gali prireikti pagalbinės kraujotakos prietaiso, vadinamosios „dirbtinės širdies“, arba širdies transplantacijos. Ligai pasiekus galutinę stadiją, gydymo galimybės gali būti išsemtos, todėl tokiais atvejais svarbi ir prieinama paliatyvioji pagalba.
