Spalio 28-ąją minima Simajudo diena, dar vadinama Vėlių paminėklais. Nors ši data kalendoriuje neretai lieka nepastebėta, seniau ji buvo reikšminga rudens šventė. Tądien lietuviai rengdavo didžiausią turgų, kuriuo užbaigdavo rudens derliaus nuėmimo darbus.
Su šia diena buvo siejamas ir ypatingas paprotys – žmonės pakurdavo pirtį ir palikdavo ją per naktį. Tikėta, kad tuomet joje maudosi vėlės. Lietuviai pagonys manė, jog mirusiųjų vėlės sugrįžta į vietas, kuriose gyveno, o dažniausiai gyvuosius aplanko vėlyvą rudenį.
Spalio 28-oji laikyta pirmąja iš trijų vėlių viešnagės švenčių. Po jos sekdavo Visų šventųjų diena, minima lapkričio 1-ąją, ir Vėlinės – lapkričio 2-ąją. Dėl šio laikotarpio spalį bei lapkritį lietuviai anksčiau vadino „vėliniu“ ir „vėlių“ mėnesiais.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, Vėlių paminėklų šventė buvo susieta su šv. Simono ir šv. Judo varduvėmis, todėl imta vadinti Simajudu. Simonas, vadintas uoliuoju, ir Judas-Tadas buvo Jėzaus Kristaus apaštalai. Judas-Tadas neturėtų būti painiojamas su Judu Iskarijotu, kuris išdavė Jėzų.
Padėka už vėlių pagalbą
Etnologas, profesorius Libertas Klimka, anksčiau naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad mūsų protėviai mirusiųjų vėles laikė neatsiejama gyvųjų gyvenimo dalimi. Todėl spalio 28-ąją joms dėkodavo už suteiktą pagalbą ir visa, ką šios buvo davusios.
Buvo tikima, kad vėlės prisideda prie gyvųjų darbų, ypač sėjant ir nuimant derlių. Manyta, jog rudens pabaigoje jos aplanko gyvuosius, o anksčiau pasėtus javus saugo nuo gamtos stichijų.
Profesoriaus teigimu, žmonės įsivaizdavo, kad pasėjus rugius vėlės gali juos apsaugoti nuo ledų, stipraus vėjo ir uraganų. Su mirusiaisiais tarsi būdavo tariamasi, jų atsiklausiama ir įtraukiama į svarbius darbus.
Iš tokių įsitikinimų rudenį ir susiformavo mirusiųjų pagerbimo šventės – pirmiausia Vėlių paminėklai, o vėliau Visų šventųjų diena bei Vėlinės. Panašios šventės istoriniuose šaltiniuose minimos nuo seniausių laikų.
Per mirusiųjų atminimo dienas senoliai dėkodavo vėlėms už apsaugotą derlių ir surengdavo puotas. Jose būdavo prisimenamos bei pagerbiamos vėlės, kurioms, tikėta, teko svarbus vaidmuo užauginant derlių ir apsaugant jį nuo nelaimių.
Pasak etnologo, miškeliuose vėlėms būdavo aukojama, o vėliau rengiama bendra puota, simboliškai dalijantis maistu ir gėrimais su mirusiaisiais. Nuo valgomo maisto atskirdavo po kąsnelį, o nuo geriamo gėrimo – po šlakelį vėlių pamaitinimui. Kartais tokios vaišės vykdavo netoli vietos, kur buvo palaidoti mirusieji.
Šie papročiai buvo susiję su rudens derliaus pabaiga: jį nuėmę žmonės dėkodavo mitinėms būtybėms ir vėlėms už sėkmingai užaugintą derlių bei viltį, kad žiemą neteks badauti.
