Daugelis sodininkų nori savo sode užsiauginti sultingų ir skanių slyvų. Lietuvoje gerai auga senovinės vengrinės slyvos, kurių derliaus kartais galima įsigyti ir iš sodininkų mėgėjų. Tačiau dalis veislinių slyvų medžių elgiasi kitaip: jie sparčiai auga, leidžia daug ūglių, bet vaisių tenka laukti ne vienus metus ar net dešimtmečius.
Kas lemia tokią situaciją ir kaip elgtis, kai slyva ilgą laiką nedera, TV3 žiniasklaidos grupės laidoje „Svajonių sodai“ aiškino sodininkystės specialistas ir selekcininkas Adomas Ryliškis.
Kryžmadulka ir šalnos – ne visada pagrindinės kaltininkės
Viena dažniausiai nurodomų priežasčių, kodėl slyvos nesubrandina vaisių, yra prastas apdulkinimas. Vis dėlto tai nėra universalus paaiškinimas.
A. Ryliškis apžiūrėjo sodą, kuriame augo penkios skirtingos slyvų veislės, tačiau nė viena nedavė derliaus. Jo vertinimu, kryžmadulkos problemą šiuo atveju galima atmesti: skirtingos veislės viena kitai gali būti tinkamos dulkininkės, net jei jų žydėjimo laikas šiek tiek skiriasi.
Apie apdulkinimo trūkumą, pasak specialisto, būtų galima svarstyti tuomet, jei sode augtų tik viena slyva – tokiu atveju reikėtų antro medžio, kurio žydėjimas sutaptų.
Taip pat nereikėtų skubėti kaltinti pavasarinių šalnų. Jei ant medžio matyti slyvų, vadinasi, žiedai nenušalo. Be to, sveikai išaugę ūgliai rodo, kad medis po šalnų nenukentėjo.
Vaisių kai kurios slyvos pradeda duoti tik užaugusios
Derliaus trūkumą gali lemti ir konkrečios veislės augumas. A. Ryliškis atkreipė dėmesį, kad kai kurios vengrinės slyvos natūraliai užauga didelės, todėl gausiau derėti pradeda tik pasiekusios tam tikrą dydį.
Vieni medžiai išlieka žemesni, o kitos vengrinės slyvos, kad ir kaip jos būtų prižiūrimos, gali pasiekti 5–6 metrų aukštį. Kol medis neužauga iki jam būdingo dydžio, jis gali skirti daugiau jėgų augimui nei derėjimui.
Apie būsimas medžio savybes dažnai galima spręsti iš jo ūglių. Jei jie per metus ištįsta net po porą metrų, tai rodo, kad slyva yra itin augi. Tokiu atveju, kol medis visiškai nesuaugs, didelio derliaus galima ir nesulaukti.
Europoje populiari veislė Lietuvoje gali nuvilti
Dar viena galima nederėjimo priežastis – Lietuvos klimatui netinkama veislė. Selekcininkas pabrėžė, kad vengrines slyvas augina ir selekcionuoja ne tik vengrai, bet ir Vokietija, Prancūzija, Britanija bei kitos valstybės. Kai kuriuose šių kraštų regionuose žiemos būna švelnesnės ir medžiams netenka ištverti tokių kritinių šalčių kaip Lietuvoje.
Kaip pavyzdį A. Ryliškis pateikė gerai žinomą „Stanley“ veislę. Jos vaisiai skanūs, tačiau Lietuvos sąlygomis derlius dažnai būna labai nepastovus – kartais slyvų paragauti pavyksta tik kartą per ketverius ar penkerius metus, ir tuomet jų būna vos trys ar keturios. Dėl to ši veislė liaudiškai vadinama tingine.
Tai, kad veislė puikiai dera Prancūzijoje, dar nereiškia, jog ji taip pat elgsis Lietuvos sode. Todėl renkantis slyvą svarbu įvertinti ne vien vaisių skonį ar išvaizdą, bet ir jos tinkamumą mūsų klimatui.
Veislės kilmė gali daug ką išduoti
Specialistas patarė atkreipti dėmesį į veisles, kurios sėkmingai auga Estijoje, Suomijoje, Švedijoje ar Norvegijoje. Jei vaismedis dera šiose šalyse, tikėtina, kad Lietuvos sąlygomis jis taip pat jausis gerai.
Tuo metu veislės, kurios gerai auga ir dera Prancūzijoje, Lietuvoje gali nuolat susidurti su problemomis. Šių metų žiema dar kartą parodė, kad atsparumas šalčiui yra vienas svarbiausių kriterijų.
Nors kartais gali apšalti ir lietuviškos veislės, tai nutinka retai. Viena iš jų šiemet nukentėjo pirmą kartą per 40 metų, o daugelis skanių europinių veislių nuo šalčio kenčia kas antrus ar trečius metus.
Čačano grupės slyvoms reikia ypač tikslių dulkininkų
Ypatingų sunkumų gali kilti auginant Čačano (Čačanska) grupės slyvas, kurios dažniausiai auginamos pramoniniuose soduose. Lietuvos sąlygomis jos gali augti neblogai, tačiau yra labai reiklios dulkininkams.
Visų trijų šios grupės slyvų žydėjimo laikas nesutampa, todėl jos ne visada gali viena kitą apdulkinti. Kiekvienai veislei gali reikėti atskiro dulkininko, o tinkamų augalų Lietuvoje gali nebūti arba jie patys gali būti neatsparūs vietos klimatui.
Dideliuose pramoniniuose soduose šios slyvos auginamos šiltesniuose kraštuose, kur parenkami tokie dulkininkai, kurių žydėjimas sutampa. Lietuvoje žydėjimo laikas gali skirtis trimis ar keturiomis dienomis, ir to pakanka, kad derliaus visai nebūtų.
Jeigu priežiūra nepriekaištinga, problema gali būti veislė
Sodo šeimininkai pasakojo, kad dirva buvo kalkinama, vaismedžiai laistomi, o nuo pavasario iki Joninių tręšiami net tris kartus. A. Ryliškio teigimu, tokiomis aplinkybėmis priežiūros klaidų ieškoti sunku.
Jei augalas gauna pakankamai vandens ir maisto medžiagų, yra apsaugotas nuo žvėrių, neapšąla ir vis tiek nedera, tuomet verta grįžti prie veislės pasirinkimo. Gali būti, kad ji paprasčiausiai netinka Lietuvos sąlygoms.
Prieš sodinant naujas slyvas verta pasidomėti ne tik tuo, kokio skonio ar dydžio bus jų vaisiai, bet ir veislės atsparumu Lietuvos klimatui. Nuo to dažnai priklauso, ar medis kasmet subrandins gausų derlių, ar liks tik gražiu, tačiau vaisių neduodančiu sodo augalu.
Visą laidą galite žiūrėti vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
Laida „Svajonių sodai“ rodoma sekmadieniais 11 valandą per TV3 televiziją.
