Priklausomybė dažnai prasideda dar gerokai prieš pasirodant akivaizdiems padariniams. Žmogus gali bandyti taip slopinti nerimą, liūdesį ar įtampą, pritapti prie aplinkinių arba paslėpti jau kylančius sunkumus. Kurį laiką problemą gali maskuoti darbas, šeima ir iš pirmo žvilgsnio linksmas bendravimas, tačiau vėliau atsiranda skolos, sveikatos sutrikimai ir nutrūkę ryšiai.
Priklausomybės neapsiriboja alkoholiu ar narkotikais. Rimta problema gali tapti azartiniai lošimai, taip pat ilgai vartojami vaistai, jei jie vartojami be tinkamos medikų priežiūros.
Kunigas Kęstutis Dvareckas atkreipia dėmesį, kad jaunus žmones vilioja įvairių skonių elektroninių cigarečių skysčiai, o telefonai leidžia lošti beveik nepastebimai.
Priklausomybės padariniai paliečia ir šeimą. Artimieji iš meilės neretai padengia skolas, teisina žmogų ar slepia jo elgesio pasekmes. Tv3.lt pašnekovas Saulius, kurio vardas pakeistas, pasakoja ilgai buvęs priklausomas nuo alkoholio ir lošimų. Šios problemos jį nuvedė iki benamystės Jungtinėje Karalystėje, tačiau net tada jis nemanė, kad jo padėtis jau yra kritinė.
Sauliaus istorija ir kunigo įžvalgos rodo, kad pagalbos nereikėtų laukti iki vadinamojo dugno. Sveikimas nesibaigia vien nustojus vartoti ar lošti.
Priklausomybių šešėlis sekė visur
Alkoholį Saulius pirmą kartą paragavo būdamas maždaug 18 metų. Lošimai į jo gyvenimą atėjo vėliau, jau baigus studijas. Iš pradžių vyras nemanė, kad kuri nors iš šių veiklų kelia rimtą grėsmę. Jis galėdavo gerti kelias dienas iš eilės, o vakaras, prasidėjęs netoli namų, po kelių parų baigdavosi kitame mieste.
Tuometė draugė trejus metus mėgino jį išgelbėti. Saulius gyveno pas ją, neprisidėjo prie išlaidų ir net išsiskirdamas nesuprato, kodėl turėtų palikti dalį buities daiktų.
Šiandien vyras pripažįsta tuo metu buvęs ciniškas: manė esąs tarsi princas, kuriuo privalo rūpintis ir didžiuotis aplinkiniai. Artimųjų nerimą bei draugės pastangas jis laikė savaime suprantamais dalykais.
Baigęs studijas Saulius pradėjo lošti. Kazino jis galėdavo praleisti kelias paras ir net didžiuodavosi tokia „ištverme“. Pralošęs skolindavosi, meluodavo artimiesiems, o kartais turėdavo slapstytis nuo pinigų jam davusių žmonių.
Iš Kauno jis išvyko į Vilnių, vėliau – į Airiją, tikėdamasis pradėti gyvenimą iš naujo. Tačiau vos atvykęs nuėjo į kazino ir per pirmą vakarą pralošė visus turėtus pinigus. Tėvams jis papasakojo išgalvotą istoriją apie neva įvykusį apiplėšimą.
Airijoje Saulius dirbo fabrike. Jį netrukus pastebėjo ir paaukštino iki pamainos vadovo, tačiau naujas pareigas vyras atšventė taip, kad kelias dienas nepasirodė darbe. Dėl to jis neteko darbo, kurį laiką gyveno automobilyje, o persikėlęs į Londoną liko gatvėje.
Benamystė truko maždaug metus. Saulių kelis kartus ištiko alkoholinės epilepsijos priepuoliai, po galvos traumos jis gulėjo reanimacijoje be sąmonės. Gyvendamas gatvėje vyras jautė grėsmę dėl savo gyvybės, todėl beveik nieko neturėdamas galiausiai grįžo į Lietuvą.
Vis dėlto net sulaukęs 28 metų ir pradėjęs blaivybės kelią Saulius nemanė turįs priklausomybės problemą. Grįžęs į Lietuvą jis kurį laiką nevartojo, nes neturėjo pinigų ir sveikatos. Vyras save laikė alkoholiku, kuris geria tik tada, kai turi abu šiuos dalykus.
Sukūręs šeimą Saulius dar nebuvo išsprendęs priklausomybių problemos. Gėrimas ir lošimai sugrįžo dar stipriau. Kai pritrūko pinigų, iš namų pradėjo dingti daiktai. Net žmonos automobilį jis įkeitė už paskolą: maždaug 10 tūkst. eurų vertės automobilį perleido kitiems už 2 tūkst. eurų.
Po savaitės, praleistos linksminantis, Saulius artimiesiems girdint pagrasino tyčia save rimtai sužaloti. Jis buvo išvežtas į psichiatrinę ligoninę ir ten praleido tris savaites. Tuo metu jo žmona laukėsi ir turėjo gimdyti.
Ligoninėje apsilankę Anoniminių alkoholikų grupės nariai parodė Sauliui, kad blaivybėje taip pat įmanoma būti laimingam. Iki tol jis baiminosi, jog nevartodamas neturės kuo užpildyti laisvalaikio ir taps nuobodus.
Blaivybės pradžią Saulius sieja su 2015 metų vasara, tačiau sveikimas nebuvo greitas. Po metų jis atkrito lošdamas ir tik tada pripažino, kad lošimas yra atskira priklausomybė. Iki tol jis manė, kad į kazino eina tik būdamas neblaivus.
Po atkryčio vyras rimčiau įsitraukė į dvylikos žingsnių programą, pradėjo lankyti Anoniminių alkoholikų ir Anoniminių lošėjų grupes. Iš pradžių į susitikimus eidavo žmonos raginamas, pykdavo ir nenorėdavo juose būti. Tačiau po susitikimų dažnai jausdavosi geriau.
Pamažu į jo gyvenimą sugrįžo draugai ir pomėgiai, tarp jų – krepšinis. Šiandien Saulius savanoriauja, lanko priklausomų žmonių grupes įkalinimo įstaigoje ir pats padeda kitiems sveikimo kelyje.
Ilgą laiką vyras mėgino nuo problemų pabėgti keisdamas miestus ir šalis, tačiau visur, kaip pats sako, likdavo toks pats – priklausomybių šešėlis jį lydėjo visur. Dabar Saulius didžiuojasi artimu ryšiu su trimis dukterimis, dirba, sportuoja ir organizuoja keliones.
Po skyrybų brolis, su kuriuo anksčiau beveik nebendravo, pakvietė Saulių į ilgą žygį. Kartu jie Ispanijoje nuėjo apie 1 100 kilometrų. Vyras sako, kad anksčiau jam reikėjo įtampos ir ramybę laikė nuobodžia, o dabar moka mėgautis laiku, kai nieko ypatingo nevyksta.
Priklausomybė tampa būdu pakeisti savijautą
Sauliaus sveikimo kelyje lydintis kunigas Kęstutis Dvareckas priklausomybę apibūdina kaip mėginimą išvengti nemalonių jausmų ir greitai pakeisti savo būseną. Žmogus gali nepriimti liūdesio, nerimo ar gėdos, todėl ieško būdų šiuos išgyvenimus nuslopinti.
Pasak kunigo, jausmai dažnai signalizuoja apie neišspręstas gyvenimo problemas. Jei šis signalas nuolat nutildomas alkoholiu, vaistais ar lošimu, trumpas palengvėjimas ilgainiui gali peraugti į priklausomybę.
K. Dvareckas pabrėžia, kad priklausomybė nėra vien valios trūkumas ar moralinis silpnumas. Tai psichikos ir elgesio sutrikimas, kai žmogus toliau vartoja medžiagas ar tęsia žalingą elgesį, nors jau mato pasekmes.
Sauliaus istorija rodo, kad neigimas gali tęstis net praradus darbą, būstą ir santykius. Vyras lygino save su žmonėmis, kurių padėtis atrodė dar blogesnė, ir laukė, kol problema taps jo akimis pakankamai rimta.
Kunigas taip pat atkreipia dėmesį, kad ankstyvoje ligos stadijoje žmogus gali dirbti atsakingą darbą, vadovauti, būti linksmas, sąmojingas ir charizmatiškas. Todėl vien iš išorės ne visada galima suprasti, kiek rimta yra jo problema.
Rizikos: elektroninės cigaretės, vaistai ir lošimai telefone
K. Dvarecko teigimu, jaunuolius gali vilioti elektroninių cigarečių skysčių kvapai, skoniai ir pakuotės, primenančios saldumynus. Toks pateikimas gali klaidinti ir paauglius, ir jų tėvus, o noras pritapti prie bendraamžių skatina eksperimentuoti.
Kunigas pasakoja, kad dalis jaunuolių maišo skirtingas psichoaktyviąsias medžiagas. Vartojimą gali lydėti haliucinacijos, psichozės, gydymas psichiatrijos įstaigoje, studijų ir įprasto kasdienio ritmo praradimas. Jo nuomone, kuo vėliau jaunas žmogus pradeda eksperimentuoti, tuo geriau, tačiau Lietuvoje paaugliams vis dar trūksta pagalbos.
Įtarus, kad jaunuolis vartoja, tėvams jis pataria neapsiriboti draudimais ir bausmėmis, o kreiptis į specialistus net tuo atveju, jei pats paauglys problemą neigia.
Kita ne visada pastebima rizika – ilgalaikis psichotropinių vaistų vartojimas. Kai kurie žmonės juos vartoja metų metus, kartais didesnėmis nei leistina dozėmis. Nors vaistai iš pradžių padeda slopinti nerimą, vėliau jų nevartojant gali pasireikšti abstinencija. Todėl tokių vaistų negalima nutraukti savarankiškai – mažinimo planą reikia suderinti su gydytoju.
Lošimas taip pat gali tęstis nepriklausomai nuo alkoholio vartojimo. Telefonas suteikia galimybę lošti, skolintis ir tęsti žaidimą šeimai beveik nepastebint. Pasak K. Dvarecko, apie problemą gali signalizuoti skolos, pasikeitęs elgesys, prarasti interesai, taip pat sunkumai studijose ar darbe.
Artimųjų pagalba neturėtų virsti priklausomybės dangstymu
Priklausomybė paveikia visą šeimą. Artimieji gali mokėti skolas, teisinti žmogų darbe ar slėpti nuo kitų tai, kas iš tiesų vyksta. Nors dažnai taip elgiamasi iš meilės ir noro apsaugoti, toks elgesys gali labiau pakenkti nei padėti.
K. Dvareckas ragina šeimos narius nustatyti aiškias ribas, nebedangstyti priklausomybės pasekmių ir patiems ieškoti pagalbos – konsultuotis su specialistais arba lankyti savipagalbos grupes. Tai nereiškia, kad artimieji turi nusisukti nuo priklausomo žmogaus.
Nuolatinis nerimas, nuovargis ir melas aplinkiniams rodo, kad problema jau palietė visą šeimą. Kreiptis pagalbos kartais trukdo baimė, jog tai gali pakenkti žmogaus darbui, studijoms ar galimybei gauti paskolą. Tačiau problemos slėpimas jos nesumažina, o delsimas gali turėti dar skaudesnių pasekmių.
Pagalba gali būti įvairi: konsultacijos, dienos centras, psichiatro ar priklausomybių konsultanto priežiūra, savipagalbos grupės, stacionarinis gydymas arba ilgalaikė reabilitacija. Tinkamas pasirinkimas priklauso nuo žmogaus sveikatos, vartotų medžiagų ir kitų sunkumų.
Kai kurių medžiagų ilgai vartojant negalima staiga nutraukti, nes tai gali būti pavojinga. Tokiais atvejais pirmiausia būtina pasitarti su medikais.
Kunigas pabrėžia, kad detoksikacija yra tik pirmasis žingsnis. Išvalius organizmą prasideda terapija, darbas su savimi ir atsakomybės už sveikimą prisiėmimas.
Saulius taip pat sako, kad grupės ir palaikantys žmonės padėjo jam išbūti dieną po dienos, tačiau stebuklingai nepanaikino noro vartoti. Jo teigimu, jei žmogus įtaria turįs problemą, verta būti sąžiningam su savimi ir pabandyti kreiptis pagalbos.
K. Dvareckas tam pritaria: įspėjamieji ženklai dažniausiai atsiranda palaipsniui, todėl kuo anksčiau apie juos pasikalbama, tuo daugiau galimybių sustabdyti priklausomybės progresavimą.
