Kitą rytą Henriką Daktarą nuvežė į valdybą, kurios rūsyje veikė KPZ – laikinojo suėmimo kamera, šiandien vadinama areštine. Jis buvo uždarytas į 16-ąją „dekabristų“ kamerą. Vėliau H. Daktaras sužinojo, kad taip vadinti benamiai ir alkoholį vartoję žmonės, už smulkius nusikaltimus, chuliganizmą ar gyvenimą be registracijos nuteisti 15 parų arešto. Dienomis jie dirbdavo viešuosius darbus, o naktimis grįždavo į kamerą.
Vos įžengęs į patalpą H. Daktaras sustingo. Žmonės miegojo ant narų, susispaudę taip, kad vietos beveik nebuvo. Nuovargis ir silpnumas vertė ieškoti bent menkiausio kampo prisiglausti.
Tėvo žodžiai padėjo nepalūžti
Perkeltas į kitą kamerą Henytė sutiko Kauku vadinamą kalinį, daugiau nei 20 metų praleidusį įvairiose įkalinimo vietose. Kaip įprasta, kameros šeimininkas išsiaiškino, kas yra naujokas, iš kur jis atvyko, dėl ko sulaikytas ir su kuo bendrauja. H. Daktaro teigimu, atsakymai Kaukuivertė jį patikėti naujuoju kameros draugu, o apie jaunąjį kalinį jis buvo girdėjęs neblogų atsiliepimų.
Netrukus Henytę iškvietė aukštas milicijos pareigūnas. Jis siūlė prisipažinti, žadėdamas iš karto paleisti į laisvę ir užtikrinti, kad iki teismo dienos jaunuolis būtų laisvas bei galėtų tikėtis lygtinės bausmės. Tačiau H. Daktaras nepasidavė įkalbinėjimams.
Tuo metu jam į galvą grįžo tėvo ne kartą kartoti žodžiai: „Neprisipažink, sūnau“. H. Daktaras pareigūnui atsakė esąs nekaltas ir prisipažintų tik tuo atveju, jei iš tiesų būtų ką nors sumušęs.
Laiką kameroje skaičiuojęs Henytė labiausiai troško kuo greičiau ištrūkti. Jis prisiminė, kaip gulėdamas tyloje girdėdavo po narais cypsinčias peles, o už grotų esančio pasaulio garsai – praeivių balsai, automobilių ūžesys ir vaikų juokas – dar labiau žadino laisvės ilgesį. Tuo metu jis svajojo pėsčiomis pereiti visą Vilijampolę, pamatyti tėvus ir draugus.
Kalėjimo taisyklės buvo negailestingos
Kalėjimuose nuo seno galiojo taisyklė, kad maistu dalijamasi visiems. H. Daktaras savo atsiminimuose taip pat aprašė griežtą kalinių hierarchiją. Jo kameroje buvo jaunas vyras, už draugų išdavystę priskirtas žemiausiai kalinių kastai – „gaidžiams“.
Tokiam kaliniui nebeleisdavo valgyti kartu su kitais, miegoti ant narų. Naktį jis turėdavo praleisti susirietęs prie tualeto arba durų. Atsiminimuose teigiama, kad tokie žmonės būdavo mušami, žeminami ir seksualiai išnaudojami. H. Daktaro aprašymu, kalinių skiriama bausmė galėdavo būti žiauresnė už bet kurio teismo nuosprendį.
1976 metų balandžio 29-ąją Henytė pirmą kartą pervežė į Lukiškių kalėjimą. 1904 metais pastatytas griežtojo režimo kalėjimas, apsuptas spygliuota viela ir stebėjimo bokštais, tuomet stūksojo Vilniaus centre. Pro jo teritoriją kasdien judėdavo valdininkai, vykstantys į Seimą ir Aukščiausiąjį Teismą, verslininkai, studentai ir vaikus į darželį vedantys tėvai. Prie kalėjimo praeiviai dažnai nutildavo ir paspartindavo žingsnį.
Lukiškėse išgirdęs apie nuteistųjų istorijas ir, jo vertinimu, už nedidelius nusikaltimus skirtas griežtas bausmes, Henytė esą padarė išvadą: jei jau vogti, tai milijoną, nes už mažesnį nusikaltimą galima atsidurti belangėje.
Nuosprendis buvo pakeistas
H. Daktarui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl piktybinio chuliganizmo, pasireiškusio ypač įžūliais veiksmais. Tuometinio K. Požėlos rajono liaudies teismo teisėjas I. Ropininkas skyrė švelnesnę bausmę, nes Henytė buvo labai jaunas, nebuvo patekęs į blaivyklą ir anksčiau nebuvo teistas.
Jam skirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje. H. Daktarui toks terminas atrodė nepakeliamai ilgas. Jo advokatas kartu su motina kreipėsi į daugybę teisingumo institucijų, teikė skundus ir prašymus peržiūrėti bylą.
H. Daktarą gynęs advokatas Kęstutis Lipeika, vėliau tapęs Lietuvos advokatų sąjungos pirmininku, pateikė kasacinį skundą LTSR Aukščiausiajam Teismui. Šis nustatė, kad Kauno liaudies teismas nepaaiškino, kodėl Henytė buvo nuteistas laisvės atėmimu.
Nuosprendis buvo sušvelnintas – laisvės atėmimą pakeitė pataisos darbai. Henytė iš teismo salės buvo paleistas, o suėmimo laikas įskaitytas į bausmę. Teismas nustatė, kad trys pataisos darbų dienos prilygsta vienai laisvės atėmimo dienai. Kadangi H. Daktaras buvo suimtas 1976 metų balandžio 2 dieną, jam liko atlikti tik kelis mėnesius pataisos darbų.
