Dailės terapija jau seniai pasitelkiama išgyvenant artimo žmogaus netektį, tačiau būsima psichoterapeutė Renata Tamošiūnaitė nusprendė ją pritaikyti ir tiems, kurie atsisveikino su augintiniais. Panevėžyje surengtame užsiėmime dalyvės savo skausmą išreiškė piešdamos.
Ant popieriaus lapų jos perteikė ilgesį dėl mirusių šuniukų, kačiukų, triušiukų, o viena moteris gedėjo net varnos.
Augintinio netektis prilygo šeimos nario praradimui
Panevėžietės Džiugintos namuose beveik dvejų metų kalytė Diva atsirado praėjus maždaug dviem mėnesiams po ankstesnio augintinio – triušiuko Popsytės – mirties. Moteris telefone vis dar saugo mylėtos triušytės nuotraukas.
Džiuginta pasakojo, kad Popsytė, laisvai vaikščiodavusi po namus, ją pasitikdavo grįžtančią iš darbo ir kartais pridarydavo „zbitkų“. Vieną dieną moteris rado augintinę sustingusią.
Ši netektis Džiugintai buvo tokia sunki, kad savaitę ji vartojo raminamuosius. Moteris sakė jautusi, lyg būtų praradusi tikrą šeimos narį.
Panevėžietė Rima taip pat iki šiol nepamiršta katytės, su kuria kartu praleido 15 metų ir kuri mirė beveik prieš dvejus metus. Jos teigimu, augintinės netektį sunkiai išgyveno ir anūkai, ir sūnus.
Rima kartu su dar keliolika moterų bandė skausmą išreikšti teptuko potėpiais. Daiva sakė, kad piešimas padeda nukreipti mintis, o susitikime sutikti bendraminčiai suteikia palaikymo.
Virginija savo piešinyje pavaizdavo šunelį Norą, iškeliaujantį į dausas. Moteris prisipažino dėl augintinio verkusi visą savaitę.
Į grupę atsinešė ir kitų netekčių skausmą
Nors užsiėmimas buvo skirtas augintinių netektį išgyvenantiems žmonėms, į jį atėjo ir tų, kurie gedėjo artimųjų. Grupę subūrusi Renata Tamošiūnaitė pati yra patyrusi augintinio praradimą. Ji pasakojo, kad jos gedėjimas užtruko, o aplinkiniai ne visada suprato, kodėl taip sunku atsisveikinti su kate.
Panevėžietė Adelė susitikimo metu prisiminė prieš kelis dešimtmečius tragiškai mirusią dukrą. Ji nupiešė save sėdinčią ir galvojančią apie ją. Moteris pasakojo, kad pamačiusi dukrą laikinai prarado kalbą.
Adelė pripažino vis dar ieškanti būdų, padedančių sušvelninti skausmą, todėl nusprendė išbandyti ir augintinių netektį išgyvenantiems skirtą dailės terapiją.
Teptuko ėmėsi ir Vanda, gedinti mirusio sutuoktinio. Ji sakė norinti kažką pakeisti, nusiraminti ir savo piešinyje matyti daugiau šviesių spalvų.
Grupėje gedėta ir išskirtinės varnos
Pasak būsimos psichoterapeutės, mokslas patvirtina, kad dailės terapija gali sumažinti emocinius sunkumus ir stiprinti psichinę sveikatą. Liejant spalvas, žmogus atpalaiduoja mintis ir leidžia joms „paleisti“.
Panevėžietė Ona pasakojo gedinti varnos, kuri, jos žodžiais, buvo labai protinga – net protingesnė už ją pačią. Nors moteris apie sparnuotąją draugę kalbėjo su humoru, ji pripažino jos ilginti.
Varnas visuomet sėdėdavo medyje ir laukdavo, kol prasivers durys. Durims atsidarius, paukštis suprasdavo, kad Ona eis pas šuniuką ir atneš maisto.
Renata Tamošiūnaitė sakė, kad užsiėmimuose jau buvo kalbama apie kačiukus, šuniukus, triušiukus, degus ir ežį, o šįkart grupėje atsirado ir varna. Anot jos, augintinio svarbą lemia žmogaus prisirišimas ir jų tarpusavio ryšys.
Specialistė pabrėžė, kad, kaip ir netekus artimo žmogaus, išgyvenant augintinio mirtį nereikėtų bijoti ieškoti pagalbos.
