Lietuvoje nuolat atnaujinamas lūšių žemėlapis, padedantis stebėti šių plėšriųjų žvėrių paplitimą ir populiacijos pokyčius. Medžiotojai bei miškininkai pastebi, kad lūšių šalyje daugėja. Vis dėlto teigiama, jog bent artimiausius penkerius metus jų medžioklės leisti neketinama.
Pakaunėje, Vosiškių kaime, gyvenantis Kęstutis pasakojo netikėtai pamatęs lūšį ant pamiškės takelio, esančio šalia kaimyno namo. Žvėris tuo metu kaitinosi prieš saulę.
Maždaug už 50 metrų išvydęs lūšį, vyras akimirkai sutriko. Gyvūnas žiūrėjo į jį, todėl Kęstutis suplojęs delnais, o lūšis iškart pasitraukė į miško gilumą.
Kad tai buvo būtent lūšis, Kęstutis Lincevičius neabejoja. Jis gyvūną apibūdino kaip maždaug pusės šuns dydžio, jau paaugusį, stačiomis trikampėmis ausimis, plačia krūtine ir į viršų pakelta, nykščio galiuką primenančia uodega.
Akistata tarp žmogaus ir lūšies yra itin retas reiškinys. Dažniausiai šiuos gyvūnus miškuose užfiksuoja vaizdo stebėjimo kameros arba juos atsitiktinai pamato tykantys medžiotojai. Dėl grakščios išvaizdos lūšys vadinamos miškų karalienėmis, o dėl gebėjimo nepastebimai susilieti su aplinka – miškų vaiduokliais.
Paprastai lūšys žmonių vengia, jų nepuola ir stengiasi nesirodyti. Išimtis galima tada, kai gyvūnas serga arba gina jauniklius. Įsitaisiusi medyje lūšis gali ilgą laiką stebėti ir sekti miške grybaujančius ar uogaujančius žmones.
Padauguvos girininkas Kęstutis Markevičius lūšį apibūdina kaip protingą ir rimtą plėšrūną. Jo teigimu, šis gyvūnas minta tik šviežiu grobiu: sumedžiojęs, pasimaitina ir prie jo nebegrįžta.
Lūšių Lietuvoje daugėja
Girininkas sako, kad netoliese esančiame Karalgirio miške lūšims sąlygos palankios, nes ten netrūksta grobio.
Šių plėšrūnų daugėja visoje Lietuvoje, todėl Medžiotojų ir žvejų draugija sukūrė nuolat pildomą lūšių žemėlapį. Vien pranešimo apie pastebėtą gyvūną nepakanka – siekiama surinkti ir tai patvirtinančią vaizdinę medžiagą.
Medžiotojų ir žvejų draugijos direktorius Laimonas Daukša teigia, kad dalį informacijos pateikia visuomenė, tačiau daugiausia duomenų sulaukiama iš medžiotojų. Šalyje yra daugiau kaip 30 tūkstančių medžiotojų, išsidėsčiusių skirtingose teritorijose, todėl jie tarsi tinklu apima visą Lietuvą.
Specialistai paneigia kalbas, esą lūšių medžioklė netrukus bus leidžiama. Bent artimiausiems penkeriems metams tokių planų nėra, o šie žvėrys išlieka itin griežtai saugomi.
Laimonas Daukša aiškina, kad medžioklė galėtų būti svarstoma tik tuomet, jei populiacija pradėtų daryti neigiamą poveikį – kelti žalą ūkiams ar grėsmę žmonėms. Tokiu atveju radikalius sprendimus priimtų valstybė.
XX ir XXI amžių sandūroje dėl nelegalios medžioklės lūšys Lietuvoje buvo atsidūrusios ties kritine išnykimo riba – šalies miškuose jų buvo likę maždaug pusšimtis. Dabar populiacija atsigauna, o mūsų miškuose gali gyventi iki 250 lūšių.
