„Power Hit Radio“ laidos „Šok į kelnes“, kurią veda Justė Razbadauskytė ir Edgaras Kožuchovskis, svečias buvo buvęs ilgametis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kapitonas Mantas Kalnietis. Baigęs profesionalaus krepšininko karjerą jis iškart ėmėsi naujos veiklos – tapo FK „Kauno Žalgiris“ prezidentu.
Pokalbyje M. Kalnietis kalbėjo apie perėjimą iš krepšinio į futbolą, Lietuvos futbolo kultūrą, vadovavimą, tarptautinę patirtį ir jaunųjų sportininkų ugdymo problemas.
Nuo krepšinio į futbolą – be poilsio pertraukos
Sprendimas naujų pareigų imtis iškart po karjeros pabaigos daugeliui buvo netikėtas. M. Kalnietis teigė norėjęs kuo greičiau atsikratyti traumų sukeltos naštos ir pasinerti į naujus iššūkius.
Anot jo, krepšinio ir futbolo organizacijų valdymas turi daug panašumų.
„Paatostogauti gali ir dirbdamas. Paskutiniai sezonai, kadangi žaidžiau su trauma, buvo labai sunkūs psichologiškai. Norėjosi kuo greičiau nusimesti tą naštą, o nauja veikla greitai įtraukia, tad tiesiog nėra kada ilsėtis ar apie tai galvoti“, – pasakojo M. Kalnietis.
Jis pridūrė, kad jeigu būtų pasirinkęs futbolo trenerio kelią, toks sprendimas būtų buvęs daug labiau šokiruojantis. Tačiau komandinio sporto organizavimo principai, jo vertinimu, mažiausiai 90 proc. sutampa.
Įtakos sprendimui turėjo ir noras likti gimtajame Kaune. Trenerio darbas reikštų nuolatines keliones bei kraustymąsi iš vienos šalies į kitą, o klubo prezidento pareigos leidžia gyventi stabiliau.
Futbolas sulaukia daugiau dėmesio, tačiau vien rinkodaros nepakanka
Kalbėdamas apie didėjantį futbolo populiarumą Lietuvoje, M. Kalnietis teigė, kad šiuo metu didelę reikšmę turi aktyvesnė klubų komunikacija ir rinkodara.
„Dabar apie futbolą kyla daugiau triukšmo ir susidomėjimo, nes į priekį judantys klubai yra labiau matomi rinkodaroje bei komunikacijoje. Galbūt mes stebiname ne tiek rezultatais, kiek atsiradusiu dėmesiu, kurio anksčiau nebuvo“, – sakė jis.
Jo teigimu, tai tėra pirmasis žingsnis. Toliau būtina gerinti patį futbolą ir ugdyti daugiau vietinių žaidėjų.
M. Kalnietis pripažino, kad būdamas krepšininku pats nemėgo filmuotis ar duoti interviu, tačiau vadovaujant organizacijai į viešumą tenka pažvelgti iš kitos perspektyvos.
Jis taip pat su šypsena prisiminė, kad mažesniuose Lietuvos miesteliuose per futbolo rungtynes vis dar išgirsta replikų apie neva pasirinktą ne tą sporto aikštelę. Žiūrovai jam sako, kad krepšinio aikštelė yra šalia ir klausia, ką jis veikia futbolo aikštėje.
Futbolą lankančių vaikų daugėja, bet trūksta rezultatų ir autoritetų
Laidoje aptarta ir vaikų sporto ugdymo tema. M. Kalniečio teigimu, futbolo treniruotes Lietuvoje šiuo metu lanko daugiau vaikų nei krepšinį.
Vis dėlto jis pabrėžė, kad problema slypi ne vaikų skaičiuje, o jų meistriškumo ugdyme. Pasak M. Kalniečio, iš didelės dalies jaunųjų futbolininkų vėliau neužauga aukšto lygio žaidėjai, todėl daugiau dėmesio reikia skirti treneriams ir pačiam ugdymo procesui.
Jis taip pat akcentavo įkvepiančių pavyzdžių stoką. Augdamas pats M. Kalnietis turėjo tokias krepšinio legendas kaip Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis, į kuriuos galėjo lygiuotis. Futbole, jo nuomone, vaikams šiandien trūksta panašių autoritetų, su kuriais jie galėtų tapatintis.
Didesnė komanda reikalauja kitokio vadovavimo
Perėjimas į futbolą pakeitė ir darbo mastą. Krepšinio komandoje būdavo 12 žaidėjų, o futbolo klube jų yra beveik 30, todėl vadovaujant tenka priimti daugiau skirtingų sprendimų.
M. Kalnietis teigė, kad viena svarbiausių jo stiprybių – gebėjimas pajusti situaciją ir suprasti, ko konkrečiu metu reikia komandai.
Per rungtynių pertraukas jis beveik visada būna su komanda, tačiau kalba retai, nes tai pirmiausia yra trenerio atsakomybė. Daug dėmesio, jo vertinimu, reikia skirti mentaliniams ir psichoemociniams dalykams: pasitikintis savimi žaidėjas gali atsiskleisti visiškai kitaip nei pasitikėjimą praradęs sportininkas.
Kasdienėje veikloje M. Kalnietis stengiasi palaikyti ryšį su futbolininkais, treneriais ir kitais klubo darbuotojais, kad kiekvienas jaustųsi reikalingas bei naudingas. Tačiau, kaip pripažino jis, pasitaiko situacijų, kai tenka kalbėtis nemaloniai ar net gana aštriai.
