NATO viešina pergalės prieš Rusiją koncepciją, paremtą greitu atsaku į galimą agresiją ir smūgiais priešo užnugaryje. Tačiau Europoje neslūgstant Rusijos vykdomiems hibridiniams veiksmams, neatmetama ir tiesioginio karinio susidūrimo su Aljansu tikimybė.
Apie tai laidoje kalbėjo Tarptautinio saugumo ir gynybos centro Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.
Perkėlė dėmesį į eskalacijos kontrolę
Anot T. Jermalavičiaus, vadinamoji pergalės doktrina greičiausiai yra prieš kelerius metus pradėtų rengti kolektyvinės gynybos planų strateginės komunikacijos dalis. Ja siekiama parodyti, kad NATO turi politinę valią, pajėgumų, planų ir yra pasirengusi veikti.
Ekspertas teigė, kad toks signalas gali nuraminti, tačiau atidžiau pažvelgus kyla svarbių klausimų. Vienas jų – kaip būtų valdoma eskalacija ir užkertamas kelias jai išplisti. Pagal dabartinę koncepciją karas turėtų likti ribotoje geografinėje erdvėje, o smūgiai į Rusijos užnugarį būtų siejami su konkrečių pajėgų vadovavimu ir kontrole, logistika bei panašiais objektais, neplečiant taikinių sąrašo į kitas teritorijas.
Vis dėlto neaišku, kaip tokiu atveju reaguotų pati Rusija. Jei Maskva mėgintų dominuoti eskalacijoje ir pradėtų atakuoti NATO užnugarį, pavyzdžiui, raketomis smogtų Berlynui ar bombarduotų Skandinaviją, Aljansui tektų rinktis: didinti konflikto mastą ar laikytis iš anksto numatyto plano.
Ukrainos karo patirtis, pasak T. Jermalavičiaus, rodo, kad ilgainiui teko pereiti prie tolimojo nuotolio smūgių Rusijos gynybos ir naftos pramonei bei kitiems strateginiams karo veiksmus palaikantiems objektams. Tačiau pagal NATO pergalės teoriją į tokio pobūdžio taikinius Aljansas nenorėtų orientuotis. Tai galėtų sudaryti sąlygas Rusijai neribotai remti operaciją savo gynybos pramonės, ekonomikos ir karo ekonomikos ištekliais.
Tokiu atveju NATO galėtų įstrigti ilgoje fazėje, kai siekiama tik susilpninti puolimą ir jį sustabdyti. Konfliktas taptų sekinantis, o Rusija, nebijodama eskaluoti, galėtų atverti naujas kryptis ir mėginti strategiškai palaužti Vakarus.
Ekspertas atkreipė dėmesį į prieštaravimą: NATO nenori sukelti Rusijai strateginio pralaimėjimo, tačiau Maskvos strategija gali būti paremta siekiu palaužti Aljansą. Todėl dabartinę NATO koncepciją jis vadino operacinio, o ne strateginio lygmens teorija.
Užsitęsus karui, sprendimai dėl tolesnės eskalacijos vis dažniau grįžtų į politinį lygmenį. Tektų spręsti, ar, pavyzdžiui, konfliktui vykstant Baltijos operacijų teatre, smogti taikiniams Kolos pusiasalyje arba Rusijos gynybos pramonei Sibire. Tokie sprendimai, pabrėžė T. Jermalavičius, būtų politiniai.
Penktasis straipsnis nėra skirtas tik kariniam atsakui
Paklaustas, kada po hibridinių atakų ir provokacijų NATO galėtų aktyvuoti penktąjį straipsnį, ekspertas pabrėžė, kad tai būtų politinis sprendimas. Aljansas jau yra nurodęs, jog katastrofiškų padarinių sukėlusi kibernetinė ar hibridinė ataka gali tapti pagrindu aktyvuoti kolektyvinę gynybą.
Vis dėlto atsakas nebūtinai turėtų būti karinis. Jis galėtų apimti ekonomines, kibernetines, energetines ar diplomatines priemones.
Penktasis straipsnis jau buvo pritaikytas 2001 metų rugsėjo 11-ąją, po teroristinių išpuolių Šiaurės Amerikoje. Tai įvyko ne Europoje ir ne po konvencinių pajėgų puolimo, o po civilinėmis priemonėmis įvykdyto teroristinio išpuolio.
T. Jermalavičius šią nuostatą apibūdino kaip lanksčią, nes viską lemia tai, kaip Šiaurės Atlanto taryboje valstybės interpretuoja konkrečią situaciją. Tai, kas vienai šaliai atrodo katastrofiška ataka, kitai gali pasirodyti kaip grėsmė, kurią dar įmanoma suvaldyti nacionalinėmis priemonėmis, neskubant aktyvuoti penktojo straipsnio.
Dėl to, jo teigimu, Aljansui itin svarbu išlaikyti bendrą grėsmių ir galimų pasekmių vertinimą, sanglaudą bei sutarimą dėl scenarijų ir sprendimų. Kuo labiau šalių požiūriai išsiskiria, tuo sudėtingiau priimti bendrą sprendimą. Tiesiogiai atsakydamas į klausimą apie ribą, ekspertas sakė, kad ja turėtų tapti katastrofiška ataka.
Jo vertinimu, Europoje vykdomų veiksmų nereikėtų vadinti vien hibridinėmis operacijomis. T. Jermalavičius juos apibūdino kaip valstybės inspiruojamą ir kontroliuojamą teroristinę kampaniją. Jei tokias pačias operacijas vykdytų „Islamo valstybė“ ar „Al Qaeda“, jos, pasak eksperto, jau seniai būtų įvardytos kaip terorizmas.
Tačiau penktojo straipsnio aktyvavimą, jo manymu, galėtų paskatinti tik labai didelės pasekmės – daug aukų ar didelė žala kritinei infrastruktūrai, pramonei arba kitoms svarbioms sritims. Rusija šiuo metu testuoja ribas, bet dar nesukėlė tokio masto padarinių. Tai gali įvykti netyčia arba būti padaryta sąmoningai. Tokiu atveju sprendimus turėtų priimti NATO.
Maskva gali siekti ne tik karinių tikslų
Vertindamas augančią hibridinių atakų riziką, T. Jermalavičius išskyrė dvi skirtingas Vakarų interpretacijas. Pagal pirmąją, karas tarp Rusijos ir NATO jau vyksta – tik kitokia forma, o ši trajektorija galiausiai gali nuvesti iki tiesioginio kinetinio susidūrimo.
Pagal antrąją, Rusija siekia išvengti atviro karo ir kitomis nei tiesioginės karinės priemonėmis priversti Vakarus nutraukti paramą Ukrainai. Šios versijos šalininkai mano, kad Maskva gali vengti tiesioginio susidūrimo dėl NATO branduolinio statuso ir galimos galutinės eskalacijos iki branduolinio karo.
Ekspertas teigė nemanantis, kad Rusijos išteklių klausimas šiuo metu yra svarbiausias veiksnys, jei karinę jėgą vertintume kaip politikos instrumentą. Maskvos pergalės samprata gali apimti ne tik Ukrainos palaužimą, bet ir Vakarų dėmesio bei išteklių nukreipimą nuo paramos Kyjivui. Vieni keliai, jo teigimu, gali vesti per Baltuosius rūmus, kiti – per Vakarų informacinę erdvę.
Vienas būdų Rusijai ištrūkti iš Ukrainoje susidariusios padėties galėtų būti rimtesnio konflikto su NATO sukėlimas. T. Jermalavičius taip pat paminėjo mobilizacijos klausimą: Rusijai gali reikėti ją paskelbti, o didžioji dalis mobilizuotų išteklių būtų siunčiama į Ukrainą. Tačiau toks sprendimas šalies visuomenei būtų nepopuliarus.
Pasak eksperto, tiesioginis, nors ir ribotas, konfliktas su NATO galėtų būti panaudotas mobilizacijai pateisinti ir visuomenei sutelkti. Jis tokį scenarijų palygino su 2025 metų pavasarį vykusiu Izraelio ir Irano apsikeitimu raketų bei dronų smūgiais. Tokiu atveju propaganda galėtų skelbti, kad šalis puolama ir tėvynei gresia pavojus, o kariuomenės papildymas būtų nukreiptas į Ukrainą.
Tuo pat metu raketų ir dronų smūgiai galėtų nuslopti neperaugę į platesnį konfliktą. Nė viena pusė nenorėtų naudoti sausumos pajėgų, o Rusija, eksperto vertinimu, gali neturėti galimybių panaudoti jų tiesioginiame kare su NATO.
T. Jermalavičius teigė, kad tokį scenarijų buvo iškėlęs prieš kelis mėnesius, o panašių minčių dabar galima išgirsti ir iš Radoslawo Sikorskio. Eksperto manymu, Rusijoje gali būti rengiamas reikšmingas planas, tačiau jis pirmiausia būtų susijęs su vidiniais režimo poreikiais: legitimumu, visuomenės mobilizacija ir papildomų išteklių karui Ukrainoje telkimu.
Todėl, jo vertinimu, šis planas galbūt nėra taip tiesiogiai nukreiptas prieš Vakarus, kaip gali atrodyti. Rusija galėtų pasinaudoti įtampa ir informaciniu triukšmu, o šiuo metu jau kuriamas tam reikalingas informacinis pagrindas.
