Ekspertas įvertino Beno Mikutavičiaus elgesį teisme: ar už šypsenos slypi psichopatijos bruožai?

Benas Mikutavičius (nuotr. Aurimas Barkauskas/ELTA, Teodoras Biliūndas/BNS) teisme pripažino savo kaltę – tai jis patvirtino ir atsakydamas į žurnalistų klausimus, ir teisėjai Odetai Gruodienei pasiteiravus, ar įvykdė nusikaltimus.

Vis dėlto daugiausia dėmesio sulaukė ne pats prisipažinimas, o tai, kaip kaltinamasis davė parodymus. Jis teigė nesigailintis dėl nusikaltimų ir užsiminė, kad padėtis galėjo būti dar blogesnė.

Posėdžio metu B. Mikutavičius elgėsi neįprastai: didžiąją laiko dalį vengė akių kontakto su žurnalistais, tačiau žvelgdamas į grindis šypsojosi.

Ar B. Mikutavičiaus elgesyje galima įžvelgti psichopatijos bruožų?

Naujienų portalas tv3.lt dėl tokio elgesio teismo posėdyje kreipėsi į psichologą ir psichoterapeutą Gediminą Navaitį.

Gegužę B. Mikutavičius teismo medicinos specialistų buvo pripažintas pakaltinamu. G. Navaitis paaiškino, kad pakaltinamumas reiškia, jog žmogus suvokia, kas jis yra, kur yra ir ką daro, taip pat supranta savo veiksmus.

Specialistas pateikė pavyzdį apie senelį, nužudžiusį anūkę, nes norėjo ją išgelbėti nuo velnio. Tokiu atveju žmogus savo veiksmų nesuprato.

Pasak G. Navaičio, psichopatijos požymių turintis žmogus tam tikromis aplinkybėmis taip pat gali būti pripažintas pakaltinamu. Psichopatijos lygis gali būti skirtingas, be to, žmogui gali pasireikšti kelių sutrikimų derinys.

Jo teigimu, B. Mikutavičiaus elgesyje galima įžvelgti psichopatijos požymių, tačiau tai savaime nereiškia, kad jis serga ar kad jam nustatyta psichopatija.

Ekspertas: kaltinamojo požiūris į pasaulį yra iškreiptas

G. Navaitis pabrėžė, kad vien iš parodymų ir elgesio teismo posėdyje negalima visapusiškai įvertinti B. Mikutavičiaus. Psichologinis vertinimas, anot jo, yra tikimybinis, o jo objektyvumas skiriasi nuo kitose srityse taikomo objektyvumo.

Psichologas tai iliustravo vaiko, bijančio po lova esančio naminuko, pavyzdžiu. Jo baimė yra tikra ir ją galima patvirtinti, tačiau tai dar neįrodo, kad po lova iš tiesų yra naminukas.

Jo manymu, panašiai reikėtų vertinti ir šią situaciją – kol kas trūksta paties kaltinamojo pateikto paaiškinimo.

G. Navaitis pastebėjo, kad B. Mikutavičius kalbėdamas daugiausia konstatuoja faktus, tačiau jo elgesyje esama bent nedidelių požymių, rodančių, kad jis suvokia savo poelgius.

Remdamasis tuo, ką buvo galima stebėti, psichologas teigė, kad kaltinamasis yra pakaltinamas: jis žino, kas yra, kur yra ir kokių pasekmių gali turėti jo veiksmai. Vis dėlto jo požiūris į pasaulį, save ir kitus žmones, eksperto vertinimu, yra pastebimai iškreiptas.

Psichopatijos požymius atskleidžia ne vienas, o pasikartojantis elgesys

Paklaustas, ar savo praktikoje dažnai susiduria su psichopatijos požymių turinčiais žmonėmis, G. Navaitis pateikė istoriją apie vyrą, kuris ne kartą imitavo savižudybę norėdamas išgąsdinti žmoną.

Pirmą kartą moteris, grįžusi namo, rado vyrą taip besielgiantį, pasikvietė kaimyną, tačiau netrukus vyras ramiai sėdėjo prie stalo ir gėrė arbatą. Vėliau jis tokį pat „pokštą“ pakartojo. Moteris iškvietė greitąją pagalbą, bet sugrįžusi į kambarį vėl rado jį sėdintį lyg niekur nieko.

G. Navaitis aiškino, kad vienas toks atvejis galėtų būti vertinamas kaip kvailas pokštas, tačiau pasikartojantis elgesys jau leidžia situaciją vertinti kitaip. Pasak jo, būtent dėl tokio elgesio vyras vėliau praktiškai atsidūrė psichiatrinėje.

Kalbėdamas apie tai, ar psichopatu gimstama, ar tampama, psichologas ragino žmones prisiimti atsakomybę už save ir savo veiksmus. Jo teigimu, svarbu suprasti, kokią įtaką žmogui turėjo genetika ir šeimos aplinka.

Jis priminė, kad dalis vaikų, augusių alkoholikų šeimose, vėliau patys tampa alkoholikais, o kiti – kovotojais už blaivybę.

Ar išėjęs į laisvę B. Mikutavičius galėtų vėl žudyti?

Paklaustas, ar hipotetiškai išėjęs į laisvę B. Mikutavičius galėtų vėl žudyti, G. Navaitis teigė, kad šiuo klausimu reikėtų pasitikėti teisine sistema. Galimybę žmogui palikti pataisos įstaigą lemia ne vienas kriterijus.

Jeigu po 20 metų būtų svarstomas jo paleidimas, pirmiausia būtų vertinami jo veiksmai ir pokyčiai. Jei paaiškėtų, kad žmogus kelia grėsmę, jis nebūtų išleistas.

Psichologas pabrėžė, kad praktika, kai iki gyvos galvos nuteisti asmenys po tam tikro laiko gali būti paleidžiami, grindžiama pasikeitimu. Tokiu atveju vertinamas ne vien dabartinis žmogus, bet ir tai, koks jis bus ateityje.

G. Navaičio nuomone, bent artimiausius 10 metų būtų sunku tikėtis pakankamų teigiamų kaltinamojo pokyčių. Vis dėlto jis pabrėžė, kad tai tėra jo asmeninė nuomonė, o minimas laikotarpis – abstrakčiai pasirinktas skaičius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *