Duobkasys atskleidė, ko nepajėgia priimti net po daugelio metų: „Prie mirties priprasti neįmanoma

Daugelį žmonių duobkasio profesija vis dar gaubia paslaptis. Kasdien su laidotuvių organizavimu susiduriantis Adamas Strzeszakas pokalbyje su „Fakt“ papasakojo apie darbo kapinėse kasdienybę, netikėtus nutikimus ir tai, ko neįmanoma prisijaukinti.

Jo teigimu, šis darbas paprastai būna ramus ir tylus – aplink nėra žmonių, kurie kalbėtų, judėtų ar užduotų daugybę klausimų. Tačiau, kaip rašo fakt.pl, kapinėse pasitaiko įvykių, ilgai išliekančių atmintyje.

Prie mirties priprasti nepavyksta

Prieš pradėdamas dirbti duobkasiu, A. Strzeszakas buvo susijęs su antkapių gamyba ir montavimu. Jis pripažįsta, kad tokios karjeros neplanavo – viską nulėmė atsitiktinumas.

Dirbdamas akmens apdirbimo įmonėje jis nuolat susidurdavo su kapinėmis, laidotuvėmis, antkapių nuėmimu prieš laidojimą ir mauzoliejų atidarymu. Po 15 metų pakeitęs darbovietę jis įsidarbino įmonėje, kuri, be akmens apdirbimo, teikė ir laidojimo paslaugas.

Nuo tada laidotuvių organizavimas, kapų kasimas ir karstų nešimas ant pečių tapo jo kasdienio darbo dalimi.

Artimieji ne kartą klausė, ar vyras nebijo mirusiųjų ir ar jų nesapnuoja. Nors pats prie tokio darbo pobūdžio yra pripratęs, A. Strzeszakas pabrėžia, kad pačios mirties priimti kaip įprasto dalyko neįmanoma.

Jo teigimu, mirusieji dažnai būna žmonės, kuriuos jis pažinojo, matė ir su kuriais bendravo, todėl mirties tema visada lieka kažkur mintyse.

Kapinėse rado tai, ką buvo užkasusi ankstesnė komanda

Nors kapinės daugeliui asocijuojasi su tyla ir susikaupimu, dirbant jose pasitaiko ir netikėtų situacijų. Vienas labiausiai A. Strzeszaką nustebinusių atvejų nutiko kasant kapą.

Tuomet jis aptiko seną antkapį, kurį, kaip paaiškėjo, buvo užkasusi ankstesnė darbuotojų komanda. Vyras taip pat sakė, kad kol kas nėra susidūręs su niekuo antgamtišku ir tikisi, jog taip bus ir toliau.

Duobkasys prisiminė ir susitikimą su dviem maždaug 15 metų vaikinais. Buvo vėlu, temo, o kelias per kapines galėjo sutrumpinti ėjimą maždaug pusvalandžiu. Vienas paauglių paklausė, ar galėtų eiti kartu su juo, ir A. Strzeszakas neprieštaravo.

Po kurio laiko vaikinas pasiteiravo, ar vyras nebijantis tamsoje vaikščioti po kapines. Duobkasys atsakė, kad ne, nes bijojo tada, kai buvo gyvas. Šį atsakymą jis prisiminė juokdamasis ir pridūrė nežinantis, ar paaugliai po to nepabėgo.

Vis dėlto, pasak jo, per laidotuvių ceremonijas dažniausiai stengiamasi išvengti bet kokių netikėtumų. Jose dirba penki žmonės, o kiekvienas rūpinasi, kad viskas vyktų sklandžiai.

Žinomų žmonių laidotuvėse – daugiau žvakių ir gėlių

A. Strzeszako buvo klausiama ir apie žinomų žmonių laidotuves. Jis sakė, kad dažniausiai laidojami vietos bendruomenėje žinomi asmenys, pavyzdžiui, merai, verslininkai ar gydytojai.

Pati ceremonija iš esmės nesiskiria nuo įprastų laidotuvių. Pagrindinis skirtumas tas, kad į jas susirenka daugiau žmonių, todėl būna daugiau žvakių ir gėlių.

Be to, tokiais atvejais iš vadovybės esą gaunamas nurodymas pasirūpinti, kad viskas būtų atlikta kuo geriau, nes laidojamas žinomas žmogus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *