Laidotuvių papročiai Lietuvoje pamažu keičiasi. Anksčiau velioniai dažniausiai būdavo šarvojami namuose, o atsisveikinimas trukdavo tris dienas. Dabar dažniau pasirenkamos šarvojimo salės, o artimieji neretai atsisveikina per dvi dienas ar dar trumpiau. Kinta ne tik organizaciniai sprendimai, bet ir pati atsisveikinimo forma.
Apie vieną vis dažniau pastebimą tendenciją papasakojo Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ direktorė Jolanta Sprainaitienė.
Prie karsto ar urnos – žmogaus gyvenimą primenantys daiktai
Per atsisveikinimo ceremonijas vis dažniau greta karsto ar urnos išdėliojami asmeniniai velionio daiktai. Pavyzdžiui, per Gintauto Kirkilos-Klarko laidotuves buvo padėta jo skrybėlė.
J. Sprainaitienė teigė pati ne kartą susidūrusi su situacijomis, kai šeima siekia atsisveikinimą padaryti kuo asmeniškesnį ir artimesnį mirusiojo gyvenimui.
Pasak jos, prie karsto ar į ceremoniją gali būti atnešama mėgstama knyga, akiniai, šukos, cigaretės, degtukai, nuotraukos, muzikos instrumentas, sporto reikmenys, darbo įrankiai ar kiti žmogui svarbūs daiktai. Vaikams neretai paliekami jų mėgstamiausi žaislai.
Direktorė neskubėjo tokio atsisveikinimo vadinti nauja tradicija, tačiau pabrėžė, kad šeimoms svarbu ceremonijoje atspindėti velionio asmenybę, jo gyvenimą ir tai, kas jam buvo reikšminga.
Asmeniniai daiktai tampa simboliniu ryšiu su mirusiuoju. Jie padeda į jį pažvelgti ne vien kaip į velionį, bet ir kaip į konkretų žmogų, turėjusį savo pomėgių, įpročių ir istoriją.
J. Sprainaitienė pažymėjo, kad šeimos renkasi skirtingai: vieniems toks atsisveikinimas atrodo prasmingas, kitiems priimtinesnė tradicinė ceremonija. Svarbiausia, kad pasirinktas būdas būtų artimas artimiesiems ir išreikštų pagarbą mirusiajam.
Daiktai, kuriuos artimieji atneša į laidotuves
Praktikoje pasitaiko atvejų, kai per laidotuves dalijamos velionio parašytos knygos arba leidiniai apie jį.
Pašnekovė prisiminė ir jautrią istoriją apie žmogų, visą gyvenimą nešiojusį akinius. Šeima norėjo, kad jis su jais būtų ir per atsisveikinimą, tačiau artimieji abejojo, ar taip elgtis galima ir ar tai tinkama.
Jiems buvo patarta vadovautis tuo, kas velioniui buvo įprasta ir geriausiai jį atspindėjo. Galiausiai akiniai buvo uždėti, todėl žmogus buvo išlydėtas taip, kaip artimieji buvo pratę jį matyti.
Nors iš pirmo žvilgsnio tokia detalė gali atrodyti nereikšminga, šeimai ji turėjo didelę prasmę. Artimieji galėjo atsisveikinti su tokiu žmogumi, kokį daugelį metų pažinojo kasdienybėje.
J. Sprainaitienės vertinimu, asmeniškos detalės ceremonijai suteikia daugiau jaukumo, artumo ir prasmingumo. Ji taip pat teigė, kad žmonės tampa laisvesni ir atsisveikinimuose nebesijaučia taip stipriai varžomi griežtų taisyklių. Išlydint artimąjį su jam įprastais daiktais, šeimai esą lengviau išgyventi atsisveikinimą.
