Prieš pradedant rengti ateinančių metų valstybės finansų planą, visuomenė raginama pasiruošti didesniam nei 3 proc. BVP biudžeto deficitui. Tai reikštų, kad valstybei tektų skolintis vis daugiau. Tačiau kyla klausimas, ar tokia kryptis turėtų kelti nerimą ir ar įmanoma rinktis kitą kelią.
Į valstybės finansus daugelis žmonių žvelgia pirmiausia iš asmeninės perspektyvos: kiek mokesčių jie sumoka ir kokią naudą gauna iš valstybės. Tokiu požiūriu valstybės skola bei biudžeto deficitas atrodo tarsi kažkieno kito rūpestis. Vis dėlto toks vertinimas neapima visos problemos – svarbūs dar bent du aspektai.
Vienas jų – ar valstybė dosni galės būti tik šiemet, ar išliks finansiškai pajėgi ir ateityje. Skolinimasis skubiems trumpalaikiams poreikiams, pavyzdžiui, krašto apsaugai, gali būti pateisinamas ir veiksmingesnis už skubų mokesčių didinimą. Tačiau ilgalaikių įsipareigojimų prisiėmimas neturint nuolatinių pajamų, o juos finansuojant naujomis paskolomis, gali tapti tiesiu keliu į rimtas finansines problemas.
Ar Lietuvos skola ir deficitas jau turėtų kelti nerimą?
Lietuvos valdžios sektoriaus skola tebėra palyginti nedidelė: šiemet ji turėtų pasiekti 45 proc. BVP, kai Europos Sąjungos vidurkis viršija 80 proc. BVP. Iš pirmo žvilgsnio tai leistų nusiraminti ir toliau planuoti išlaidas. Tačiau skolos augimo tempas kelia papildomų klausimų. Pernai ji nesiekė 40 proc. BVP, o 2028 metais turėtų viršyti 50 procentų.
Net jei pats skolos lygis atrodo negrėsmingas, nes Lietuva dar nepasieks ES vidurkio ar dažnai minima 60 proc. ribos, daugiau dėmesio reikėtų skirti skolos aptarnavimo kainai. 2022 metais palūkanoms mokėti valstybė išleido mažiau nei 250 mln. eurų. Šiemet ši suma jau viršys milijardą, o dešimtmečio pabaigoje gali priartėti prie 2 mlrd. eurų per metus.
Vadinasi, jau kitąmet palūkanoms valstybė skirs daugiau pinigų nei kultūrai, aplinkosaugai arba viešajai tvarkai ir saugumui užtikrinti.
Su brangstančiu skolos aptarnavimu susiduria ne vien Lietuva, bet ir daugelis pažangių demokratinių valstybių. Šią padėtį lemia ne tik didėjanti skolų našta, bet ir sparčiai augančios palūkanų normos. Investuotojams abejojant, kaip valstybėms pavyks suderinti pajamas ir išlaidas, brangsta ir pats skolinimasis.
Per pastarąsias savaites palūkanos, už kurias valstybės gali skolintis dešimčiai metų, pasiekė aukščiausią lygį nuo šio amžiaus pradžios. JAV tokiam laikotarpiui skolinasi už 5,3 proc., Prancūzija – už 4,9 proc. Lietuvos padėtį iš dalies gerina santykinai maža skola ir spartus ekonomikos augimas, todėl dešimties metų paskolą ji gali gauti už maždaug 4,5 proc. palūkanas.
Vis dėlto tai gerokai brangiau nei 2020–2021 metais, kai Lietuva ilgam laikotarpiui galėjo skolintis už mažesnes nei 1 proc. metines palūkanas. Pigių pinigų laikotarpis baigėsi, todėl turėtų keistis ir požiūris į valstybės skolą.
Ką daryti, kad Lietuva neatsidurtų prasiskolinusių valstybių gretose?
Tai, kad Lietuvos skola tebėra gerokai mažesnė už ES vidurkį, neturėtų būti pateisinimas ją toliau sparčiai auginti. Visuomenė sutaria, kad krašto apsaugai būtina skirti bent 5 proc. BVP, tačiau vien didesnis deficitas nėra vienintelis būdas tai finansuoti.
Pernai priėmus mokesčių reformą, šiemet ir kitąmet gyventojai bei verslas mokės daugiau gyventojų pajamų, pelno ir kai kurių kitų mokesčių. Dar didesnis mokesčių kėlimas galėtų turėti daugiau neigiamų nei teigiamų padarinių. Estijos pastarųjų metų patirtis rodo, kad bandymas subalansuoti valstybės finansus vien didinant mokesčius gali pristabdyti ekonomikos augimą, todėl didesnių biudžeto pajamų taip ir nepavyktų sulaukti.
Lietuvai taip pat svarbu išlikti konkurencingai pritraukiant tiesiogines užsienio investicijas ir talentus. Dėl to mokestinė aplinka turi išlikti patraukli.
Mažiausiai rizikingas būdas neįklimpti į skolas – atsargiau dalyti pažadus ir saikingiau didinti valdžios sektoriaus išlaidas. Gyventojai bei verslas jau prisidėjo prie viešųjų poreikių, mokėdami didesnius mokesčius, todėl dabar atsakomybė tenka valdžios sektoriui.
Galimybių atsakingiau naudoti mokesčių mokėtojų pinigus netrūksta: galima atsisakyti nereikalingų procesų, optimizuoti būtinus, iš naujo įvertinti valstybės institucijų tinklą ir jų funkcijas, taip pat nepirkti to, ko nereikia arba kas neveikia.
Nors apčiuopiamų rezultatų per pusmetį pasiekti gali būti sunku, vidutiniu laikotarpiu tokie sprendimai leistų atlaisvinti ne vieną milijardą eurų. Tikėtina, kad visuomenė teigiamai įvertintų tokius planus ir pastangas.
Komentaro autorius – „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.
