Minint kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus 100-ąjį gimtadienį, antradienį Vilniuje ir Kaune rengiama visa eilė jubiliejui skirtų renginių: tarptautinė konferencija, iškilminga šventė, muzikinis sveikinimas ir kitos iniciatyvos.
Ryte Vilniaus rotušėje prasidės Vilniaus universiteto ir sostinės savivaldybės organizuojama konferencija. Joje bus nagrinėjamas V. Adamkaus politinis ir visuomeninis palikimas, jo indėlis stiprinant Lietuvos tarptautinius ryšius bei šalies vaidmenį Europoje.
Konferencijoje dalyvaus buvę Lenkijos ir Ukrainos prezidentai Aleksandras Kwasniewskis ir Viktoras Juščenka, Lietuvos bei užsienio politikos, diplomatijos ir akademinės bendruomenės atstovai. Pranešimą skaitys profesorė Irena Vaišvilaitė, taip pat vyks diskusijos apie prezidentų diplomatiją, naujosios Europos kūrimą ir V. Adamkaus prezidentavimo laikotarpį.
Kaune popiet Studentų skvere, prie Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus, bus surengtas muzikinis sveikinimas. Jo metu skambės Emeriko Gailevičiaus „Prezidento maršas“.
Koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ inicijuotą kūrinį atliks Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“, vadovaujamas dirigento Giedriaus Vaznio, ir ansamblio „Ainiai“ solistas Vygantas Bemovas.
Vakare Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje vyks iškilminga prezidento šimtmečio šventė. Prie minėjimo prisidės ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka: jos didžiajame ekrane bus rodomos V. Adamkaus gyvenimo bei veiklos fotografijos, o pastato kolonos nušvis Lietuvos valstybės vėliavos spalvomis.
V. Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune. Lietuvos prezidento pareigas jis ėjo 1998–2003 ir 2004–2009 metais.
Prezidentas, padėjęs Lietuvai įsitvirtinti Vakaruose
Šimtmetį minintį V. Adamkų kartu dirbę politikai apibūdina kaip vakarietiškos politinės kultūros pavyzdį. Jų teigimu, prezidentas prisidėjo prie Lietuvos kelio į Europos Sąjungą (ES) ir NATO.
Artimi bičiuliai savo ruožtu išskiria V. Adamkaus ir prieš kelerius metus mirusios jo žmonos Almos paprastumą, nuoširdumą bei gebėjimą ilgus metus išlaikyti artimus ryšius.
Operos solistė ir Adamkų bičiulė Birutė Vizgirdienė BNS pasakojo, kad pora niekada nesistengė pabrėžti savo išskirtinumo ir išliko labai žmogiška.
1944 metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, Kaune gimęs V. Adamkus pasitraukė į Vokietiją. Po penkerių metų jis išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kur įgijo statybos inžinieriaus specialybę, užėmė aukštas pareigas federalinėje Aplinkos apsaugos agentūroje ir aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, V. Adamkus vadovavo Stasio Lozoraičio prezidento rinkimų kampanijai, o 1998 metais pats buvo išrinktas šalies vadovu. Per pirmąją kadenciją Lietuva užbaigė derybas dėl narystės ES ir gavo kvietimą prisijungti prie NATO. 2004 metais šalis tapo abiejų organizacijų nare.
„Lietuvai buvo pats reikalingiausias“
Pirmąją V. Adamkaus kadenciją prezidento patarėju dirbęs kultūrologas Darius Kuolys sako, kad prezidentui pavyko įgyvendinti vieną svarbiausių savo politinių tikslų – padėti Lietuvai įsitvirtinti Vakarų organizacijose.
Anot D. Kuolio, 1998 metų vasarį, per inauguraciją, V. Adamkus Seime ir Katedros aikštėje paskelbė sieksiąs per savo kadenciją atvesti Lietuvą į ES ir NATO. Kultūrologas šį uždavinį vadina labai ambicingu, tačiau pabrėžia, kad prezidentui jį įgyvendinti pavyko.
D. Kuolys pažymi, kad Vakarų sostinėse dėl V. Adamkaus siekių buvo kilę abejonių, tačiau prezidentas sugebėjo sutelkti skirtingas politines jėgas ir užsienio partnerius. Jo vertinimu, Lietuvos sugrįžimas į Vakarus tapo svarbiu šalies istorijos lūžiu.
V. Adamkus taip pat suprato, kad narystei Vakarų organizacijose būtini pokyčiai šalies viduje: politinis susitarimas, reformos ir kova su korupcija.
Buvęs premjeras Gediminas Vagnorius teigia, kad artėjant 2000-iesiems V. Adamkaus politinis vaidmuo neseniai nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai buvo ypač svarbus. Pasak jo, prezidentas užsitikrino stiprų JAV administracijos palaikymą, nes buvo vertinamas kaip vakarietiškas tradicijas ir mentalitetą suprantantis žmogus.
G. Vagnorius taip pat išskiria V. Adamkaus ryšius su NATO valstybėmis ir autoritetą. Jo manymu, prezidentas buvo vienijanti politinė figūra, kurios veikla galėtų būti pavyzdys būsimiems šalies vadovams.
Seimo narys Artūras Zuokas sako, kad V. Adamkus Lietuvos politikoje įtvirtino kitokį valdžios ir visuomenės santykį. Su juo A. Zuokas susipažino 1993-iaisiais, kai V. Adamkus vadovavo Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijai. Po kelerių metų A. Zuokas pats prisidėjo telkiant žmones, kurie skatino V. Adamkų dalyvauti prezidento rinkimuose.
A. Zuoko teigimu, V. Adamkus buvo vakarietiškas prezidentas posovietinėje Lietuvoje, o jo politinė kryptis sutapo su partijų siekiu tapti ES ir NATO nare.
Vis dėlto 1998 metų rinkimuose V. Adamkui pralaimėjęs buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pabrėžia, kad Lietuvos integracija į Vakarų organizacijas buvo bendras visų tuo metu veikusių šalies politikų nuopelnas.
Politika, paremta pagarba ir dialogu
D. Kuolys V. Adamkų vadina kultūriniu liberalu, kurio politinėms pažiūroms įtakos turėjo išeivijos intelektualų judėjimas „Santara-Šviesa“.
Kultūrologo teigimu, šis judėjimas tikėjo moralės svarba politikoje, humanišku ir žmogų gerbiančiu požiūriu, susitarimais bei dialogu. Jo vertinimu, V. Adamkus būtent tokią laikyseną demonstravo ir politinėje veikloje.
D. Kuolys pabrėžia, kad prezidentas rodė, jog politinėse kovose įmanoma išsaugoti pagarbą žmogui. A. Zuokas savo ruožtu sako, kad iš JAV į Lietuvos politiką grįžęs V. Adamkus įnešė objektyvesnio požiūrio ir tapo visuomenę vienijančiu šalies vadovu.
A. Zuoko teigimu, V. Adamkus išlaikė solidumą, prezidentinį statusą, stengėsi atstovauti skirtingoms visuomenės grupėms ir būti visiems teisingas.
G. Vagnorius taip pat akcentuoja prezidento pagarbą kitų valstybės institucijų įgaliojimams. Pasak buvusio premjero, V. Adamkus nesistengė diktuoti Vyriausybės veiklos, o pagrindinį dėmesį sutelkė į užsienio politiką, kurią vykdė sėkmingai.
Politinis varžovas netapo asmeniniu priešu
A. Paulauskas, su V. Adamkumi varžęsis 1997–1998 metų prezidento rinkimuose, jį prisimena kaip garbingą oponentą. Anot jo, rinkimų kampanijoje V. Adamkus nenaudojo „juodųjų technologijų“, neįžeidinėjo konkurentų ir pristatė savo programą bei nuostatas.
Vėliau, A. Paulauskui tapus Seimo pirmininku, jų santykiai tapo artimesni ir abu politikai kartu sprendė valstybės reikalus. Buvęs parlamento vadovas V. Adamkų taip pat apibūdina kaip komandos žmogų, mėgusį rytą prieš darbą plaukioti ir nesusitelkusį vien į savo asmenį.
G. Vagnorių ir V. Adamkų siejo ne tik bendras darbas, bet ir vienas ryškiausių pirmosios prezidento kadencijos konfliktų.
1999 metų balandžio 19 dieną V. Adamkus pareiškė nepasitikėjimą G. Vagnoriumi, kuris tuo metu buvo aštuntosios Vyriausybės premjeras. Toks sprendimas priimtas po to, kai G. Vagnorius „praktiškai uždraudė“ muitinės vadovui Stasiui Stažiui atvykti į susitikimą su prezidentu.
V. Adamkus šį veiksmą siejo su sovietinės nomenklatūros palikimu ir kaltino premjerą siekiu kurti „paklusnių pavaldinių visuomenę“. Balandžio 30-ąją G. Vagnorius atsistatydino.
Praėjus beveik trims dešimtmečiams, G. Vagnorius sako nemanantis, kad nepasitikėjimas buvo asmeninė V. Adamkaus iniciatyva. Jis teigia, kad po nesėkmingų prezidento rinkimų buvo kilęs didelis nesutarimas su tuomečiu Seimo pirmininku Vytautu Landsbergiu, o iniciatyvos dėl konflikto atėjo iš jo.
G. Vagnoriaus teigimu, V. Adamkus netgi priešinosi pakartotiniam nepasitikėjimo veiksmui, tačiau pats premjeras vėliau ėmėsi žingsnių pasitraukti, nes valdančiojoje koalicijoje buvo neįmanoma dirbti nesutariant su partijų lyderiais.
Nepaisant politinės krizės, G. Vagnorius sako išlaikęs gerus asmeninius santykius su V. Adamkumi. Kol leido prezidento sveikata, jie susitikdavo renginiuose ir privačiose vakarienėse.
Buvęs premjeras mano, kad prezidento pareigas pradėjęs eiti kaip visuomenei mažiau pažįstamas politikas V. Adamkus ilgainiui tapo istorine šalies politine asmenybe.
„Su juo susipykti neįmanoma“
Vienas artimiausių V. Adamkaus draugų R. Mieželis pasakoja su būsimuoju prezidentu susipažinęs po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje. Vėliau abu išvyko į JAV, kur jų draugystė dar labiau sustiprėjo.
V. Adamkus Ilinojaus technologijos universitete studijavo statybos inžineriją, o R. Mieželis – Ilinojaus universiteto Čikagos skyriuje verslo administravimą. Jų šeimos artimai bendravo, o abu vyrai įsitraukė ir į lietuviškas iniciatyvas.
R. Mieželis buvusį prezidentą vadina fantastišku žmogumi ir pabrėžia, kad per visą gyvenimą jie nė karto nesusipyko ir nebuvo pakėlę vienas prieš kitą balso.
Dirbęs V. Adamkaus vyriausiuoju patarėju per pirmąją prezidento kadenciją, R. Mieželis sako, kad su juo buvo lengva ne tik draugauti, bet ir dirbti. Tuo metu daug dėmesio skirta Lietuvos narystei NATO ir ES.
Operos solistė B. Vizgirdienė su būsimuoju prezidentu susipažino prieš šešis dešimtmečius Los Andžele. Ji pasakoja, kad per tą laiką užsimezgė artimas Adamkų ir Vizgirdų šeimų ryšys.
Jos vertinimu, V. Adamkus, būdamas prezidentas, buvo atviras ir kitus užjaučiantis žmogus. B. Vizgirdienė mano, kad jis pakeitė Lietuvos matomumą pasaulyje ir atvėrė šaliai duris į platesnį pasaulį.
Ji taip pat prisimena, kad tapęs prezidentu V. Adamkus ragino bičiulius grįžti į Lietuvą ir padėti atkurtai valstybei atsistoti ant kojų.
Cepelinai, vynas ir pokalbiai apie šalies ateitį
A. Zuokas prisimena ne tik politinę V. Adamkaus veiklą, bet ir jo paprastumą, žaismingumą bei humoro jausmą.
V. Adamkus su žmona yra A. Zuoko sūnaus krikštatėviai. Politikas pasakoja tokį sprendimą priėmęs po to, kai sužinojo, jog paties V. Adamkaus krikštatėvis buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras.
A. Zuokas taip pat prisimena V. Adamkaus mėgtą gėrimą. Svečius prezidentas kartais vaišindavo vynu arba viskio pagrindu pagamintu kokteiliu iš viskio, sauso martinio ir alyvuogės.
R. Mieželis pasakoja, kad anksčiau su V. Adamkumi dažnai susitikdavo jo bute Vilniaus Stiklių gatvėje. Abu mėgo cepelinus ir raudonąjį vyną.
Dėl sveikatos problemų pastaruoju metu draugai bendrauja tik telefonu, tačiau pokalbiuose ir toliau daugiausia dėmesio skiria Lietuvai bei jos ateičiai. R. Mieželio teigimu, Lietuva V. Adamkui rūpėjo visą gyvenimą, rūpi dabar ir rūpės ateityje.
