Psichoterapeutė ir knygų autorė Rasa Andrikienė antrą kartą susidūrė su alopecija – liga, dėl kurios netenkama plaukų. Prieš penkerius metus, būdama 40-ies, ji per dvi savaites prarado visus galvos plaukus. Vėliau jie pamažu ataugo, tačiau po kelerių metų liga sugrįžo dar staigiau – plaukų beveik neliko vos per tris dienas.
45-erių kaunietė sako, kad šįkart ją užklupo didelis liūdesys, pyktis ir noras suprasti, kodėl viskas kartojasi. Ypač skaudu buvo suvokti, kad nors ji padeda kitiems geriau suprasti save, atsakymo apie savo pačios būklę rasti nepajėgia.
Plaukų beveik neliko per tris dienas
Pirmą kartą alopeciją Rasa pastebėjo sulaukusi 40-ies. Liga jai buvo negirdėta, todėl staigus plaukų slinkimas sukėlė šoką. Per dvi savaites ji neteko visų galvos plaukų ir maždaug dvejus metus gyveno be jų. Vėliau plaukai ataugo, tačiau buvo nebe tokie tankūs ir stiprūs kaip anksčiau.
Dabar, pasak R. Andrikienės, situacija pasikartojo, tik gerokai greičiau. Atsigręžusi ji suprato, kad plaukai pradėjo retėti anksčiau, tačiau tikrasis ligos sugrįžimas paaiškėjo netikėtai.
Vieną dieną šukuodamasi moteris pamatė, kad šepetyje lieka neįprastai daug plaukų. Netrukus jų ant galvos buvo tiek mažai, kad išėjimas į viešumą tapo sudėtingas. Sekmadienį ji dar buvo svečiuose, pirmadienį pastebėjo itin gausų slinkimą, o antradienį jau ieškojo peruko.
Rasa prisimena sulaukusi nuomonės, kad peruko įsigijimas reiškia pasidavimą. Tačiau ji su tuo nesutinka: jos teigimu, perukas yra būdas prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos.
Moteris pripažįsta pati nesuprantanti, kodėl būdama 40-ies turėjo storus ir sveikus plaukus, o dabar jau penkerius metus susiduria su jų netekimu. Ji svarsto, kad vyksta procesas, kurio kol kas nesupranta ir su kuriuo nepavyksta susitvarkyti.
Žinojo, ko tikėtis, bet išgyventi nebuvo lengviau
Nors antrą kartą Rasa jau žinojo, kas yra alopecija, ši patirtis nebuvo lengvesnė. Priešingai, moteris sako, kad šįkart emocinis smūgis buvo dar didesnis. Pirmą kartą ją ištiko šokas, o dabar užplūdo didžiulis liūdesys ir klausimas, ką ji daro ne taip.
Pirmojo ligos epizodo metu Rasa kreipėsi į gydytojus Vilniuje ir Kaune, atliko daugybę tyrimų, tačiau aiškios priežasties taip ir neišgirdo. Plaukams vėl pradėjus slinkti, ji dar kartą pasitikrino sveikatą ir atliko kraujo tyrimus.
Maždaug dvi savaites moteris išgyveno itin sunkų laikotarpį. Ją lydėjo pyktis, liūdesys ir jausmas, kad nepavyksta suprasti to, kas vyksta pačiai. Rasa yra parašiusi tris psichoterapines knygas, tačiau pripažįsta sau atsakymo nerandanti.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad psichologinės pagalbos specialistai nebūtinai lengviau susitvarko su asmeniniais išgyvenimais. Pasak Rasos, specialistai kartais geba klientų problemas pastebėti greičiau nei savąsias, o sau rasti paaiškinimų, leidžiančių manyti, kad viskas gerai.
Penkerius metus neturi antakių ir blakstienų
Alopecija paveikė ne tik Rasos galvos plaukus. Antakių ir blakstienų ji neturi jau penkerius metus. Nors po pirmojo ligos epizodo galvos plaukai ataugo, antakiai ir blakstienos neatsistatė.
Vis dėlto moteris ieško būdų prisitaikyti prie pasikeitusios išvaizdos. Ji įsigijo perukų, mokosi juos tinkamai užsidėti, o antakių ir blakstienų linijos išvaizdą pasirinko paryškinti procedūromis. Rasa teigia, kad išsitatuiravus antakius ir atlikus permanentinį makiažą blakstienų linijai, aplinkiniai nė nesupranta, kad ji neturi blakstienų.
Psichoterapeutė pabrėžia, kad perukų kainos gali būti labai skirtingos, todėl kokybiškas gaminys prieinamas ne kiekvienai šeimai. Jai ypač skaudu girdėti apie vaikus ir paauglius, netenkančius plaukų dėl alopecijos, kai jų artimieji neturi pakankamai pinigų perukui.
Rasos manymu, pagalba turėtų būti lengviau pasiekiama, o perukų kompensavimo galimybės – platesnės.
Atlikti tyrimai aiškios priežasties neparodė
Pirmą kartą susirgusi Rasa kreipėsi į specialistus, atliko jų paskirtus tyrimus, tačiau rezultatai buvo geri. Ji prisimena gavusi žinutę, kad visi tyrimai puikūs, o profesorė rekomenduoja daugiau laiko leisti gryname ore ir vengti streso.
Toks atsakymas moters nenuramino. Ji norėjo suprasti, kas vyksta ir ką galėtų daryti, kad plaukai nustotų slinkti, tačiau ir vėlesni tyrimai konkrečios priežasties neatskleidė.
Rasa pasakoja, kad buvo paskirti steroidai. Kol juos vartojo, plaukų slinkimas sustojo, tačiau tokių vaistų neįmanoma vartoti neribotą laiką. Baigus gydymą, vėliau ji neteko visų kūno plaukų.
Ši patirtis moteriai parodė, kaip sunku gyventi nežinant, ar plaukai kada nors ataugs ir ar liga nesugrįš. Ji negali tiksliai įvardyti, kodėl alopecija pasikartojo. Rasa svarsto apie emocinės būklės ir streso įtaką, tačiau pabrėžia, kad tai tėra jos asmeninis vertinimas, o ne nustatyta ligos priežastis.
Plaukų netekimas neturėtų sustabdyti gyvenimo
Kalbėdama apie kitus su alopecija susiduriančius žmones, Rasa pirmiausia išskiria vaikus ir paauglius. Anot jos, šiuo metu ypač reikalingas artimųjų palaikymas, padedantis priimti pasikeitusią išvaizdą ir išsaugoti pasitikėjimą savimi.
Ji ragina nepamiršti, kad plaukų netekimas nekeičia žmogaus vertės ir neturėtų tapti priežastimi atsisakyti planų, santykių ar svajonių. Rasa pabrėžia, kad svarbu neįklimpti į savigailą ir neleisti ligai sustabdyti gyvenimo, nes meilė, sėkmė ir laimė nepriklauso vien nuo išvaizdos.
Nors pati išgyvena sudėtingą laikotarpį, moteris stengiasi prisitaikyti prie naujos realybės ir ieško būdų jaustis gerai. Ji sako, kad šiandien galima rasti labai gerų perukų, todėl liga neturėtų atimti galimybės gyventi visavertį gyvenimą.
Rasa ir toliau kuria bei dalijasi mintimis su skaitytojais. Neseniai ji parašė ezoterinę pasaką „Saraja“, kviečiančią atsitraukti nuo kasdienybės ir pasinerti į kitokią realybę.
Pašnekovė mano, kad tradicinė medicina gali atsakyti ne į visus klausimus, todėl jų verta ieškoti ir kitur – ramiai, bet atkakliai. Ji pokalbį baigia viltimi, kad galiausiai viskas bus gerai.
