Artėjant Vėlinėms lietuviai skuba į kapines tvarkyti artimųjų kapų, uždegti žvakių ir pagerbti išėjusiųjų atminimą. Vis dėlto etnologė Eglė Valentė primena, kad šių dienų prasmė neapsiriboja įprastais ritualais. Jos teigimu, svarbu puoselėti gražiausius prisiminimus, atsisakyti senų nuoskaudų ir išmokti atleisti.
Naujienų portalui tv3.lt E. Valentė pasakojo apie senuosius mirusiųjų pagerbimo papročius, protėvių palikimo reikšmę šiandien, savo požiūrį į Heloviną ir tai, ką derėtų prisiminti lankant išėjusiųjų kapus.
Etnologė įvardijo, ko nederėtų daryti kapinėse
Kalbėdama apie Visų Šventųjų dieną ir Vėlines, E. Valentė ragino pirmiausia atsigręžti į šviesiąsias mirusiųjų gyvenimo puses. Ji pabrėžė, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra prasmingas, net jei vieni palieka ryškesnį pėdsaką nei kiti.
Etnologės manymu, mirusiuosius reikėtų prisiminti geru žodžiu ir išsaugoti tai, kas jų gyvenime buvo gražiausia. Ji priminė posakį, kad apie mirusįjį dera kalbėti gerai arba nieko nesakyti.
Lankant kapus, pasak pašnekovės, nederėtų susitelkti į pyktį, skaudžius įvykius ar nemalonius praeities prisiminimus. Ji ragino nuoskaudas paleisti ir atleisti, nes tai esą padeda pačiam žmogui tapti šviesesniam ir geresniam.
E. Valentė taip pat pabrėžė maldos ir gero žodžio reikšmę. Net jei santykiai su mirusiuoju buvo sudėtingi, jį galima prisiminti be pykčio, atleisti ir palinkėti ramybės.
Svarbiausia, jos teigimu, mirusiuosius pagerbti su pagarba ir meile. Apsilankymas kapinėse gali tapti proga ne tik sutvarkyti kapą ar uždegti žvakę, bet ir apmąstyti ryšį su išėjusiaisiais bei tai, ką iš jų paveldėjome.
Kuo skiriasi Visų Šventųjų diena ir Vėlinės?
Visų Šventųjų diena minima lapkričio 1-ąją, o Vėlinės – lapkričio 2-ąją, tačiau šios datos žmonių kasdienybėje dažnai susilieja. Norint geriau suprasti jų reikšmę, E. Valentė siūlo pažvelgti į senuosius tikėjimus ir tai, kaip jie susipynė su krikščioniškomis tradicijomis.
Anot etnologės, nauji tikėjimai dažnai ne panaikindavo vietos papročius, o perimdavo juos ir pritaikydavo savo šventėms. Todėl dabartinių religinių tradicijų šaknys neretai siekia gerokai senesnius laikus.
Seniau šventumo samprata buvo platesnė nei šiandien – ji buvo siejama ne vien su religija, bet ir su gyvybe: žmogumi, augalais bei kitomis gyvybės formomis. Dėl to mirusiųjų pagerbimas buvo svarbi senojo pasaulėvaizdžio dalis, vėliau įsiliejusi ir į krikščioniškas tradicijas.
Protėvių palikimas – ne tik šeimos istorija
E. Valentė aiškino, kad ryšys su mirusiaisiais neapsiriboja vien giminystės saitais. Protėvių palikimą sudaro kultūra, žinios, vertybės ir idėjos, kurias perima ateinančios kartos. Todėl prisiminti galima ne tik savo šeimos narius, bet ir mokytojus, kultūros žmones bei kitus autoritetus, dariusius įtaką mūsų pasaulėžiūrai.
Pasak etnologės, visi esame ankstesnių kartų tęsinys – ne tik genetine, bet ir kultūrine prasme. Mūsų gyvenime atsispindi tai, ką gavome iš senelių, prosenelių, kitų giminaičių ir visuomenėje svarbų pėdsaką palikusių žmonių.
Ji atkreipė dėmesį, kad šiandien dažniausiai pabrėžiama išorinė pagerbimo pusė: kapų lankymas, žvakių uždegimas ir aplinkos tvarkymas. Tačiau ne mažiau svarbu pažvelgti į save ir suvokti, ką paveldėjome iš ankstesnių kartų bei kaip šį palikimą tęsiame.
Etnologė kritiškai vertina Helovino populiarėjimą
Lietuvoje kasmet daugiau dėmesio sulaukiantis Helovinas siejamas su kostiumais, teminiais vakarėliais, moliūgais ir šiurpiais papuošimais. Tačiau E. Valentė mano, kad ši šventė nesutampa su lietuviška mirusiųjų pagerbimo tradicija.
Jos vertinimu, Helovinas yra svetimas lietuviškiems papročiams, nes nesiderina su darna su protėviais ir jų palikimu. Etnologė šią šventę sieja su baimės, siaubo, prievartos ir smurto vaizdiniais, o lietuviškose tradicijose svarbiausios yra pagarba, atminimas ir ryšys su ankstesnėmis kartomis.
E. Valentė pabrėžė, kad Heloviną nederėtų laikyti vien karnavalu, pašaipa ar humoro forma. Jos teigimu, ši šventė pamažu bando įsitvirtinti ir Lietuvoje, nors jos idėjos skiriasi nuo vietos mirusiųjų pagerbimo sampratos.
