2020 metų kovo 12-ąją Eimantė šventė 29-ąjį gimtadienį. Tą pačią dieną, pirmą kartą atvykusi į Santaros klinikų hematologijos skyrių, ji sužinojo serganti IV stadijos Hodžkino limfoma.
Po metus trukusio gydymo, ligos atkryčio ir kaulų čiulpų transplantacijos Eimantė šiandien savo patirtimi dalijasi atvirai. Ji mano, kad susirgus nereikėtų užsisklęsti, o apie tikrąją onkologinės ligos kasdienybę visuomenėje vis dar kalbama per mažai.
Prieš diagnozę moterį kurį laiką kamavo šiek tiek pakilusi temperatūra, nuovargis, naktinis prakaitavimas, nugaros ir strėnų skausmai. Po keturių chemoterapijos kursų liga buvo pasitraukusi, tačiau praėjus vos dviem mėnesiams ji atsinaujino.
Dar du intensyvesni chemoterapijos kursai nepadėjo pasiekti laukto rezultato, todėl gydytojai skyrė biologinę terapiją. Jai suveikus, 2021 metų kovo 15-ąją Eimantei atlikta kaulų čiulpų transplantacija.
Eimantė prisimena tuo metu nė akimirkai neabejojusi, kad gydymas bus sėkmingas. Ji manė, jog tai laikinas etapas, kurį reikia ištverti ir už save pakovoti, todėl situacijos nedramatizavo.
Jos istorija tapo asociacijos „Kraujas“ projekto „Drąsos ambasadoriai“ dalimi. Jame savo išgyvenimais dalijasi onkologinėmis ligomis sirgę žmonės, jų artimieji, medikai ir savanoriai.
Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė pabrėžia, kad tokių pasakojimų tikslas nėra sukurti nepalaužiamo paciento paveikslą. Svarbiau parodyti, kokios skirtingos gali būti žmonių patirtys susirgus.
Pasak I. Drėgvienės, drąsa nereiškia pareigos visuomet išlikti stipriam, pozityviam ar viską išgyventi vienam. Eimantės pavyzdys rodo, kad drąsa gali būti ir gebėjimas įvardyti, kas vyksta, priimti pagalbą, dalytis savo patirtimi bei neleisti ligai užgožti viso gyvenimo.
Projekte, jos teigimu, svarbios tikros ir neidealizuotos istorijos. Jose kalbama ne tik apie diagnozę bei gydymą, bet ir apie santykius, fizines gydymo pasekmes bei sugrįžimą į įprastą gyvenimą. Atviras kalbėjimas, anot jos, padeda mažinti baimę, stigmą ir jausmą, kad susirgęs žmogus tampa kitoks.
„Jie buvo mano komanda“
Eimantė apie diagnozę šeimai ir draugams pranešė iš karto. Ji neslėpė savo būklės, o prireikus nevengė paprašyti pagalbos.
Didžiausio emocinio palaikymo ji sulaukė iš tėvų, brolio, draugų ir kolegų. Moteris mano, kad atvirumas padėjo aplinkiniams tinkamai reaguoti: ji iš karto papasakojo, kas nutiko, ir dalijosi savo išgyvenimais.
Pasak Eimantės, šalia buvę žmonės neapsiribojo vien raginimais laikytis ir nebijojo klausti, kaip ji jaučiasi. Kai tik turėdavo jėgų, jos telefonas netildavo nuo draugų žinučių ir kolegų skambučių. Vis dėlto pokalbiai sukosi ne vien apie ligą – jie kalbėdavo ir apie kasdienius dalykus.
Jeigu galėtų grįžti į pirmąsias dienas po diagnozės, savo tuometinei sau Eimantė pakartotų tuos pačius žodžius: ji susitvarkys.
Žmogui, kuris diagnozę išgirdo dabar, ji patartų tikėti savimi ir pasitikėti gydytojų komanda. Nors visi žinome liūdnai pasibaigusių istorijų, pasak Eimantės, šalia jų egzistuoja ir daug sėkmingų atvejų. Todėl, jos manymu, nereikėtų savęs klausti, kodėl taip nutiko būtent jam ir už ką.
Liga jos vertybes ne pakeitė, o sustiprino
Eimantė nesijaučia tapusi visiškai kitu žmogumi. Ji sako, kad svarbiausios vertybės – empatija, rūpestis ir meilė gyvenimui – po ligos tapo dar ryškesnės.
Dabar bendraudama su žmonėmis, kurie patys sirgo arba susidūrė su onkologine liga šeimoje, ji gali nebesakyti, kad įsivaizduoja, ką jie išgyvena. Ji pati žino, ką tai reiškia.
Gydymo laikotarpiu Eimantės gyvenime atsirado tapyba. Sustiprėjusi ji pradėjo tapyti namuose – tai padėjo susikaupti ir grįžti į save. Vėliau, grįžusi į įprastą ritmą, ji kuriam laikui šią veiklą atidėjo, tačiau po poros metų pradėjo lankyti pamokas. Tapyba ji užsiima jau trečius metus ir sako, kad ši veikla leidžia atsipalaiduoti, persikrauti bei pasisemti naujos energijos.
Liga taip pat atskleidė, kiek daug žmogus gali ištverti. Eimantė sako iki šiol pati sunkiai suvokianti, kaip, būdama jautri ir empatiška, diagnozės akivaizdoje sugebėjo taip susitelkti.
Jos supratimu, drąsa – tai gilus tikėjimas, kad pats esi pakankamai stiprus atsakas į bet kokį iššūkį.
„Kodėl niekas nepasakoja, ką turi ištverti kūnas?“
Eimantė mano, kad apie onkologinę ligą būtina kalbėti ne tik tada, kai nustatoma diagnozė ar vyksta gydymas. Viešojoje erdvėje, jos teigimu, vis dar per mažai pasakojama apie fizinius išbandymus ir pasekmes, kurios gali išlikti net gydymui pasibaigus.
Ji atkreipia dėmesį, kad onkologinė liga dažnai visuomenei vis dar siejasi tik su plaukų netekimu. Tačiau gydymo metu kūnui tenka ištverti kur kas daugiau: keičiasi oda, vargina vaistų šalutinis poveikis, burnoje atsiranda opų, o net gilesnis įkvėpimas gali deginti gleivinę.
Eimantė pasakoja ir apie žaizdas, dėl kurių net paprasti buities ar gamtiniai reikalai tampa tylia kova su savo kūnu. Be to, po ligos lieka patirčių, su kuriomis taip pat reikia išmokti gyventi.
Kartu ji norėtų matyti daugiau sėkmingo gydymo istorijų. Tokie pasakojimai, jos manymu, įkvepia ir parodo, kad medicina sparčiai tobulėja, o vis daugiau žmonių gali įveikti ligas. Eimantė taip pat pasigenda daugiau statistikos ir informacijos apie šiuolaikinės medicinos galimybes.
Kraujo perpylimai pakeitė požiūrį į donorystę
Iki susirgimo Eimantė pati buvo kraujo donorė, tačiau manė, kad kraujo dažniausiai prireikia nelaimingų atsitikimų ar operacijų atvejais. Gydymo metu jai kraujas buvo perpiltas penkis kartus.
Pirmojo perpylimo metu moteris suprato, kokia didelė yra kraujo reikšmė. Ji net paklausė slaugytojos, ar po gydymo galės ir toliau būti donore. Nors slaugytoja nustebo, kad tuo metu Eimantė galvoja apie donorystę, pačiai pacientei ši galimybė atrodė svarbi – žmonės gali padėti vieni kitiems ir išgelbėti gyvybių.
Eimantės gydymo kelyje buvo panaudota ir dar viena iki tol sunkiai įsivaizduojama medicinos galimybė. Transplantacijai panaudotos jos pačios kraujodaros kamieninės ląstelės.
Moteris sako esanti dėkinga savo kūnui ir gydytojams. Jai sunku patikėti, kiek daug šiandien gali mokslas ir žmogus, net atsidūręs itin sunkioje situacijoje. Vis dėlto ji pabrėžia, kad toks gydymo būdas tinka ne visoms ligoms ir ne visiems pacientams.
Eimantė taip pat ragina daugiau kalbėti apie kaulų čiulpų donorystę. Jos manymu, apie ją visuomenė vis dar žino per mažai, o pats pavadinimas gali kelti klaidingų ir bauginančių asociacijų. Donoro sprendimas kitam žmogui gali suteikti galimybę gyventi.
Sunkesniais momentais Eimantė sau primena, kad viena nesėkmė nenulemia visos ateities. Ji mėgsta sakyti: nors iškrito ne ta korta, kaladėje dar yra gerų – negali kristi vien tik blogos.
