Nors anksčiau poros dažniausiai apsigyvendavo kartu tik po vestuvių, šiandien vis daugiau žmonių bendrą buitį pradeda kurti dar nesusituokę. Santuokos klausimas neretai atidedamas vėlesniam laikui, todėl naujienų portalas tv3.lt kunigo Ričardo Doveikos paklausė, kaip tokį pasirinkimą vertina krikščioniškasis tikėjimas.
Ričardas Doveika, vestuviniai žiedai, patalynė, asociatyvi nuotr. (nuotr. asm. archyvo, 123rf.com)
Santuoka, pasak kunigo, atspindi Dievo sumanymą žmogui
R. Doveika pokalbį pradėjo mintimi, kad santuoka yra išsipildžiusi Dievo svajonė žmogui. Jo teigimu, kurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą bei dovanodamas pasaulį, Dievas kartu suteikė ir lytiškumo dovaną.
Todėl žmogus iš prigimties yra lytiška būtybė. Vyro ir moters ryšys leidžia pradėti gyvybę, tęsti žmoniją ir susilaukti palikuonių. Krikščionybėje tai laikoma žmogaus pašaukimu, misija, svajone ir kartu didelės drąsos reikalaujančiu keliu.
Kunigas pabrėžė, kad šeimos kūrimas šiandien yra pagarbos vertas sprendimas. Į santuoką žvelgiant ne kaip į teisių ar laisvių klausimą, o kaip į pašaukimą, pirmiausia kalbama apie gyvenimo būdą ir dovaną. Žmogus turi atpažinti savo pašaukimą, jame augti ir save ugdyti, o visa tai, pasak R. Doveikos, prasideda šeimoje.
Net ir sužeista, išbandymų patirianti šeima vaikams gali parodyti santuokinio gyvenimo, meilės, atsakomybės, įsipareigojimo ir tinkamo lytiškumo grožį. Žmogus yra lytinė būtybė, o gebėjimas save išreikšti santykyje su kitos lyties asmeniu, kunigo teigimu, įgyvendina Dievo sumanymą.
R. Doveika sakė, kad misijos atradimas natūraliai veda į brandą ir pasirengimą. Tam įtakos turi auklėjimas, šeima bei bendruomenė. Šeimai gali padėti ir tikėjimo bendruomenė, kuri tėvus, vaikus bei jaunimą ugdo remdamasi Šventuoju Raštu, tradicija ir krikščioniškuoju mokymu apie žmogaus lytiškumą.
Kunigas taip pat priminė, kad per istoriją santuoka buvo ne tik saugoma ir gerbiama, bet kartais naudojama valdžiai ar kontrolei, išnaudojama ir žeminama. Žmonijos istorijoje būta skyrybų, vyrų dominavimo prieš moteris, moterų pažeminimo bei kovų už moterų teises, įskaitant teisę balsuoti ir priimti sprendimus.
Pasak jo, Kristus nuolat grįždavo prie minties, kad „pradžioje taip nebuvo“. Nebuvo numatyta, kad vyras valdys moterį, moteris taps tarnaite, o žmogus gyvens tik dėl savęs ar vengs atsakomybės dėl asmeninio patogumo. Iš šio požiūrio, R. Doveikos teigimu, kyla visas krikščioniškasis mokymas apie santuoką – grįžimas prie pradinio Dievo sumanymo žmogui.
Pasirengimas santuokai, anot R. Doveikos, prasideda dar anksčiau
Aiškindamas, kaip turėtų atrodyti dviejų žmonių kelias į santuoką, kunigas išskyrė kelis etapus. Pirmasis – šeima, kurioje žmogus auga su mama ir tėčiu, mato jų meilę, konfliktus bei susitaikymus, taip pat kuria santykį su broliais ir seserimis. Tokia aplinka padeda suprasti šeimos reikšmę ir galimą savo pašaukimą ateityje.
Antrasis etapas – jaunystė. Tuo metu žmogui atsiranda natūralus noras išreikšti save ir ieškoti artimo žmogaus. Užsimezga ryšys, o kartu patiriama viena gražiausių gyvenimo patirčių – draugystė.
R. Doveikos manymu, būtent draugystė šiandien yra labiausiai nuskriausta santykių dalis. Jaunimui, jo teigimu, reikėtų iš naujo pasiūlyti draugystės patirtį prieš kuriant šeimą.
Draugystės metu galima pažinti kito žmogaus charakterį, stiprybes ir silpnybes, pomėgius, požiūrį bei vertybes. Tai laikas išsiaiškinti, ar du žmonės apskritai gali būti kartu.
Kunigas atkreipė dėmesį, kad šiandien santykiai dažnai plėtojasi labai greitai: po susitikimų netrukus pradedama gyventi kartu, užmezgamas lytinis gyvenimas ir kuriama šeima. Toks pasirinkimas neretai grindžiamas noru geriau pažinti žmogų gyvenant drauge.
Vis dėlto R. Doveika kėlė klausimą, kodėl Lietuvoje, nepaisant bendros buities, paskolų ir lytinio gyvenimo, skyrybų vis dar tiek daug. Jo teigimu, skyrybų statistika yra rimtas ženklas, rodantis, kad pasirinkta kryptis ne visada pasiteisina.
Kunigas pabrėžė, kad skyrybos yra didelė trauma. Kiekvienas santykis, kuris vėliau pasirodo buvęs su netinkamu žmogumi, gali palikti žaizdų, liūdesį, baimes ir nepasitikėjimą savimi.
R. Doveika ragino daugiau dėmesio skirti draugystės etapui. Jo metu žmogus turėtų atrasti tą, kuris galėtų tapti gyvenimo pakeleiviu, nes šeimą kurti pasiryžtama tik su labai mažu skaičiumi žmonių.
Draugai gali keliauti, leisti laiką kartu, ilgai kalbėtis ir vienas kitą pažinti, tačiau draugystė turi ribas. Net tarp draugų žmonės išskiria artimesnius draugus ar geriausią draugą ir ne kiekvienam vienodai atveria savo širdį. Kunigo teigimu, toks santykių augimas yra natūrali žmogaus patirtis.
Jis pabrėžė, kad šiandien svarbu sugrąžinti šį natūralumą ir suteikti žmogui laisvę nuo spaudimo, aplinkinių nuomonių, madų bei aplinkos lūkesčių.
