Mirusiųjų skrodimus atliekantis ekspertas Geraldas Ledfordas iš Litl Roko, Arkanzaso valstijoje, JAV, paaiškino, kaip po mirties ir skrodimo gali pasikeisti tatuiruotės. Jis pripažino nemaloniai besijaučiantis, kai procedūros metu tenka pažeisti žmogaus kruopščiai pasirinktą kūno piešinį.
Tatuiruotės neretai įamžina svarbius prisiminimus ar gyvenimo įvykius, tačiau jų išvaizda iki palaidojimo gali pasikeisti. Apie tai, kas tatuiruotėms nutinka skrodimo metu, ekspertas papasakojo „TikTok“ platformoje, o jo komentarus skelbia walesonline.co.uk.
Kada tatuiruotę tenka perpjauti?
Pasak G. Ledfordo, tatuiruotės paprastai netrukdo atlikti skrodimo. Vis dėlto kai kuriais atvejais jas tenka perpjauti, kad būtų galima atlikti vadinamąjį Y formos pjūvį.
Šis pjūvis reikalingas norint pasiekti krūtinės ir pilvo ertmes bei išimti ir ištirti vidaus organus. Ekspertas teigė apgailestaujantis, kai dėl to pažeidžiama tatuiruotė ant žmogaus krūtinės.
Po skrodimo balzamuotojas kūną susiuva. Dažniausiai odos dalis pavyksta sulygiuoti tiksliai arba beveik tiksliai, tačiau tatuiruotė ne visada vėl sutampa idealiai. Kadangi kūnas karste būna aprengtas, šis pažeidimas paprastai lieka nepastebimas.
Nors G. Ledfordui tenka tatuiruotes perpjauti, jis pasakojo dažnai atidžiai apžiūrintis piešinius ir svarstantis, kokia istorija slypi už jų. Vienas atvejis jam įsiminė ypač: vyro kūne buvo tikrų kulkų padarytų žaizdų, tačiau tatuiruotėse pavaizduotos kulkų skylės su jomis nesutapo.
Eksperto įrašas internete sulaukė didelio dėmesio. Vartotojai tikėjosi, kad skrodimus atliekantys specialistai su mirusiųjų tatuiruotėmis elgiasi kuo atsargiau. Vienas komentatorius juokavo, kad jo sūnaus patologas turėtų apeiti tatuiruotes ant pėdų, nes priešingu atveju jis sugrįžtų vaidentis. Kiti dėkojo G. Ledfordui už šiltą paaiškinimą ir prašė būti švelniam su jų tatuiruotėmis.
Kas tatuiruotėms nutinka po mirties?
Tatuiruotės pigmentas yra įterptas į dermą – gilesnį odos sluoksnį. Dėl to ankstyvuoju laikotarpiu po mirties jis išlieka gana stabilus, o pati tatuiruotė kartais net atrodo ryškesnė.
Širdžiai nustojus plakti, kraujas pasišalina iš paviršinių kapiliarų. Oda praranda gyvybingą spalvą ir pabąla, todėl pigmentas tampa labiau matomas. Vėliau, priklausomai nuo kūno padėties, kraujas gali susikaupti apatinėse kūno dalyse. Dėl lavondėmių oda įgauna tamsiai violetinį ar rausvai purpurinį atspalvį, tačiau pats tatuiruotės pigmentas tuo metu nepasikeičia.
Situacija pradeda keistis prasidėjus irimui. Išorinis odos sluoksnis – epidermis – ima irti, atsiskirti ir luptis. Per artimiausias savaites, irant vidinėms organizmo struktūroms, išsiskiria tamsiai raudoni, žalsvi ir juodi junginiai. Jie smarkiai pakeičia odos spalvą, o susidariusi drumsta masė gali visiškai uždengti tatuiruotę.
Taigi nors tatuiruotės sukurtos išlikti visą žmogaus gyvenimą, po mirties jos nebūtinai išlieka matomos. Laikui bėgant jos gali išblukti arba visiškai pasislėpti po vykstančių irimo procesų padariniais.
