„Vincas Krėvė buvo mano močiutės brolis. Dėl Krėvės tapau mokytoja, o vėliau – muziejininke“, – pasakoja Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame muziejuje dirbanti Laimutė Raugevičienė. Varėnos rajono Subartonyse, rašytojo gimtinėje, įsikūręs muziejus šiemet mini 60 metų sukaktį. Jubiliejaus proga šalia jo pasodintas dar vienas, tikima, nuo blogio saugantis šermukšnis.
Apie muziejaus praeitį, reikšmę šiandien ir lankytojams padedamą atrasti ryšį su V. Krėve muziejininkę kalbino Laisvė Radzevičienė.
Memorialiniam muziejui 60 metų
Šeši dešimtmečiai krašto muziejui gal ir nebūtų labai daug, tačiau memorialiniam muziejui tai reikšmingas laikas. L. Raugevičienė pripažįsta dažnai svarstanti, kokia tokių muziejų ateitis, ar jie išliks aktualūs ir ar lankytojai vis dar norės į juos atvykti, nes Lietuvoje pasiūlos netrūksta.
Vis dėlto ji pabrėžia, kad jaunam žmogui svarbu literatūros kūrinius pažinti toje aplinkoje, kuri primena jų autorių. Gėtė yra sakęs, kad norint suprasti kūrėją reikia nuvykti į jo gimtąją vietą – tik ten galima geriau suvokti, iš kur jis kilo ir kaip jį veikė aplinka.
Muziejus nebūtinai sutampa su autentišku pastatu. V. Krėvė iš tiesų gimė Subartonyse, tačiau ne tame name, kuriame dabar veikia muziejus.
Rašytojas gimė 1882 metais, o Subartonyse gyveno iki 1904-ųjų. Per Antrąjį pasaulinį karą jo gimtajame name buvo įrengta pieninė. Vėliau pastatas liko be priežiūros: supuvo stogas ir grindys, sutrešo apatiniai rąstai, buvo išvogtos pjaustinėtos langinės.
Apie 1961 metus į sodybą iš Marcinkonių atgabentas kitas namas. Iš pradžių planuota jį pastatyti vietoje senojo, tačiau galiausiai pakeisti tik sutrešę buvusio namo rąstai, o stogas uždengtas skiedromis. Iki 1959 metų rašytojo gimtinėje nuolat gyveno jo sesuo Marija, o iki 1966-ųjų – dukterėčia Veronika Kazlauskaitė-Kisielienė.
1971 metais muziejus prijungtas prie Kaune veikiančio literatūros muziejaus. 1988-aisiais pastatas suremontuotas iš vidaus ir išorės bei perdažytas. Varėnos rajono tarybos sprendimu V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus įsteigtas 1999 metais. Po 2020 metų renovacijos namo išvaizda atkurta tokia, kokia buvo iki 4-ojo dešimtmečio.
Ką muziejuje atranda lankytojai?
Muziejaus lankytojai labai skirtingi, todėl skiriasi ir tai, kas juos sudomina. Vaikai pirmiausia pastebi krosnį, o kalbantis apie ją prisimenamas V. Krėvės kūrinys „Antanuko rytas“, kuriame aprašoma to meto buitis. Lankytojams pasakojama apie senus daiktus ir žmonių gyvenimą anuomet.
Vyresni mokiniai, vienuoliktokai ir dvyliktokai, dažnai į muziejų atvyksta rašytoją įsivaizduodami kaip griežtą profesorių. Čia jie pamato kitokį V. Krėvę – žmogų, turėjusį humoro jausmą ir galėjusį klysti.
Mokslininkai ir literatūrologai į ekspoziciją žvelgia dar kitu kampu, nes V. Krėvė buvo pirmasis Mokslų akademijos prezidentas. Tiems, kurie rašytoją pažįsta tik iš jo kūrinių ar mokyklos programos, taip pat įdomu pamatyti jo gyvenamąją aplinką ir daugiau sužinoti apie jo kūrybą.
Lankytojams iš Klaipėdos muziejininkė primena, kad V. Krėvė, tuo metu buvęs Šalių sąjungos pirmininku, buvo vienas iš Klaipėdos sukilimo organizatorių.
Anot L. Raugevičienės, apie seniai gyvenusius rašytojus, kurių niekada nematėme, dažnai kuriame legendas ir pamirštame, kad jie buvo paprasti žmonės. Mokykloje V. Krėvė neretai pristatomas kaip itin rimtas profesorius, tačiau muziejuje tokį požiūrį pakeičia ir kai kurie literatūros mokytojai. Čia pasakojama ne tik apie jo, kaip literato, talentą, bet ir apie charakterį, santykius su kaimo žmonėmis bei patirtis toli nuo Tėvynės karo metais ir sovietmečiu.
Okupuotoje Lietuvoje V. Krėvė tapo vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru. Iš pradžių jis tikėjosi, kad valdžia padės išsaugoti Lietuvos savarankiškumą, tačiau vėliau suprato tikruosius okupantų ketinimus ir juos pasmerkė.
1943 metais, uždarius Vilniaus universitetą, rašytojas turėjo slapstytis. Vėliau, suvokęs, kad gali būti represuotas, pasitraukė iš Lietuvos ir išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Jo gyvenimo istorija, muziejininkės teigimu, yra sudėtinga ir įdomi.
Sovietų valdžia į vadinamąją vyriausybę, matyt, ieškojo ne vien komunistų, bet ir lietuvių pasitikėjimą turinčių žmonių. V. Krėvė, kaip ir nemažai rašytojų, buvo kairesnių pažiūrų bei idealistas. Eidamas Lietuvos užsienio ministro pareigas jis sumanė vykti į Maskvą pas Viačeslavą Molotovą, vieną svarbiausių Stalino valdžios žmonių ir užsienio reikalų liaudies komisarą, kad pasikalbėtų apie Lietuvos ateitį.
V. Krėvė manė, kad Maskvoje nežinoma, kas vyksta Lietuvoje. Tačiau kelionės metu jis suprato tikrąją padėtį, grįžęs atsistatydino, o 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos. L. Raugevičienė pabrėžia, kad rašytojas buvo savo šalies patriotas ir Lietuva jam buvo brangi, tačiau padarytą didelę klaidą vėliau aiškiai suvokė.
Muziejininkė lankytojams taip pat pasakoja, kad į gestapo sąrašus įtrauktam V. Krėvei 1943 metais iš miesto pasprukti padėjo Balio Sruogos žmona Vanda Sruogienė. Taip ji išgelbėjo rašytoją nuo Štuthofo koncentracijos stovyklos. L. Raugevičienė yra perskaičiusi Vandos Sruogienės ir Dalios Sruogaitės atsiminimų knygą „Atminties archeologija“. Pasak jos, daugelis V. Krėvės amžininkų jo nepasmerkė, vadinasi, stengėsi suprasti ir pateisinti jo pasirinkimus.
Vaikų muziejininkė dažnai klausia, ką jie darytų atsidūrę panašioje situacijoje. Ji primena, kad niekas negali tiksliai žinoti, kaip tokiomis aplinkybėmis pasielgtų. V. Krėvė sprendimą priėmė ne vienas – tarėsi su draugais ir inteligentais. Žmona jam nepritarė, o bičiuliai ragino eiti į vyriausybę, nes kas nors turėjo žinoti, kas joje vyksta.
Rašytojo apsisprendimą veikė spaudimas iš įvairių pusių, apie tai jis vėliau liudijo jau gyvendamas Amerikoje. Tuo metu rašytojai buvo gerokai aktyviau įsitraukę į politinius procesus nei šiandien, o V. Krėvė – ypač. Tai jam ir pakenkė.
Giminystė įpareigoja, bet nepanaikina objektyvumo
L. Raugevičienė yra viena iš V. Krėvės giminaičių. Rašytojas turėjo keturias seseris, o viena jų, Monika, buvo jos močiutė iš tėvo pusės. Ji gyveno Alovėje, todėl V. Krėvė dažnai ją lankydavo.
Vėliau Subartonyse apsigyveno jauniausia rašytojo sesuo Veronika. Kadangi L. Raugevičienės tikroji močiutė mirė Sibire ir šeima net nežino, kur yra jos kapas, Veronika jiems buvo tarsi močiutė. Už brolį 24 metais jaunesnė moteris paliko daugiausia prisiminimų apie jį.
Muziejininkė pripažįsta, kad pasakoti apie rašytoją, kai esi jo giminaitė, nėra paprasta. Vis dėlto ji pabrėžia suprantanti, kad kaip muziejininkė privalo išlikti objektyvi.
Giminystė, tikėtina, turėjo įtakos jos profesiniam keliui. 33 metus V. Krėvės palikimą prižiūrėjo jos teta Veronika Kazlauskaitė-Kisielienė. Tėvas L. Raugevičienę dažnai veždavosi į muziejų, į kurį ji nuo mažens norėdavo grįžti. Pamažu ji pati pradėjo rinkti medžiagą ir klausinėti apie praeitį.
Mokykloje apie V. Krėvę buvo kalbama pakiliai, todėl L. Raugevičienė pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos kelią. Teta Veronika jai sakydavo, kad vienintelė anūkė pasuko brolio keliu.
Ji dirbo mokytoja Alytuje, vėliau – Prienų rajone, kurį laiką dirbo Prienų ir Birštono savivaldybėse, taip pat buvo Birštono meno mokyklos direktorė. Atsiradus laisvai vietai muziejuje, ji pradėjo dirbti Subartonyse. L. Raugevičienė gyvena Prienų rajone ir kasdien į darbą važiuoja 75 kilometrus.
Subartonių kraštovaizdis V. Krėvės kūryboje
Išvykęs mokytis V. Krėvė vasaromis grįždavo į Subartonis. Čia jis rinkdavo dainas, užrašinėdavo patarles ir padavimus. Subartonių ąžuolyne iki šiol auga ąžuoliukas, prie kurio rašytojas mėgdavo sėdėti. V. Krėvę primena ir visas kelias nuo Merkinės iki Subartonių.
Jo apsakymuose galima rasti pasakojimą apie vienplaukį, vienmarškinį žmogų, einantį tuo keliu. Muziejininkė sako, kad visa kūriniuose atsiskleidžianti gamta yra iš šio krašto.
„Daina apie Arą“: „Vai jūs, žmonės, pikti žmonės, kam pražudėt Arą?! Laisvas gimęs, laisvas augęs, niaurią laisvę tik jis ir mylėjo. Nors penėtute, nors ir gryno aukso būtų jūsų narvas – žmonių vergas nebus Aras: aukštai mintis jo skraido… Vai jūs, žmonės, pikti žmonės, kam jūs nukankinot Arą, visų arų Arą?!“ – rašė Vincas Krėvė.
Šiuolaikinius vaikus L. Raugevičienė bando sudominti per mokykloje nagrinėjamus kūrinius. Lietuvių literatūros programoje privaloma perskaityti „Skerdžių“ devintoje klasėje ir „Skirgailą“ dvyliktoje. Ypač daug diskusijų kyla kalbant apie Skirgailą, jo pasirinkimus ir filosofinį vaidmenį.
Merkio gimnazijos Merkinės Vinco Krėvės skyrius kasmet rengia Krėvės savaitę. Šiemet muziejininkė mokiniams vedė pamokas apie kūrinius „Silkė“ ir „Milžinkapis“. Mokiniai padeda prižiūrėti muziejų, kartu grėbia lapus, čia švenčia gimnazijos pirmaklasių krikštynas, rengia pasirodymus ir vaidinimus. Kasmet taip pat minimas V. Krėvės gimtadienis.
Šermukšnis ir literatūrinė premija
Šalia muziejaus pasodintas šermukšnis – pačios L. Raugevičienės sumanymas. Ji tiki, kad šie medžiai muziejų saugo nuo pikto. Šermukšnius sodina ir literatūrinės Vinco Krėvės-Mickevičiaus premijos laureatai.
2022 metais premiją įsteigė Alytaus regioninės plėtros taryba. Tarp jos laureatų – Bernardas Gailius, Donaldas Kajokas, Ilona Skujaitė ir Ieva Dumbrytė. L. Raugevičienė dėkoja Varėnos rajono merui Algiui Kašėtai, kuris pasirūpino, kad premija būtų išsaugota, ir perėmė ją Varėnos savivaldybės žinion.
Pernai nuspręsta premiją skirti kas dvejus metus. Penktoji Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija bus teikiama kitais metais, minint rašytojo 145-ąsias gimimo metines.
Kas šiandien primena V. Krėvę?
L. Raugevičienės nuomone, praėjusiais metais premiją už romaną „Negrįžtantys“ gavusi I. Dumbrytė yra viena iš autorių, kurių kūryboje galima įžvelgti sąsajų su V. Krėve. Atsimdama apdovanojimą ji pasakojo, kokį poveikį jai paauglei padarė šis rašytojas.
Muziejininkė mano, kad „Negrįžtantys“ artimas V. Krėvės stiliui. Autorė romaną apibūdino kaip bandymą kalbėtis su po antkapiais gulinčiais žmonėmis, suprasti, kur jie išėjo ir kodėl kai kuriems teko iškeliauti gerokai anksčiau už kitus. Tai mitologinis ir filosofinis kūrinys.
Pasak L. Raugevičienės, daug kas priklauso nuo skaitytojo – nuo to, kaip jis perskaito kūrinį ir kiek jame įžvelgia šiandienos. Su vaikais ji kalbasi apie literatūros kanoną ir aiškinasi, kodėl kai kuriuos autorius būtina skaityti. Lietuvių literatūros klasikos autorių, jos teigimu, negalima tiesiog pašalinti – jie buvo, yra ir bus.
Muziejininkė pati mėgsta istorinius romanus ir žymių žmonių biografijas, taip pat kūrinius, atskleidžiančius jų įtaką konkrečiam laikotarpiui. Jai patinka B. Gailiaus ir I. Skujaitės kūryba, o iš V. Krėvės kūrinių ji ypač vertina istorines dramas „Šarūnas“ ir „Skirgaila“.
„Jeigu visi rašys, nebus kam skaityti“, – sako L. Raugevičienė, pati labai mėgstanti skaityti.
