Šiauliuose gyvenanti 48 metų Rita didžiąją gyvenimo dalį praleido Jehovos liudytojų bendruomenėje. Į organizaciją ji įstojo būdama 20-ies ir iš jos pasitraukė tik po 24 metų. Dabar moteris pirmą kartą viešai papasakojo apie patirtis, kurias išgyveno bendruomenėje.
Rita teigė, kad skaitydama kitų iš organizacijos pasitraukusių žmonių istorijas atpažino panašius jausmus. Pasak jos, ji buvo paversta sistemai paklusnia „avimi“, o ši mokė manyti, kad klysta visi, tik ne pati organizacija.
Dėl komentaro naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į Jehovos liudytojų organizaciją. Jos atsakymas pateikiamas ketvirtajame puslapyje.
Į organizaciją atvedė artimo žmogaus liga
Iki prisijungdama prie Jehovos liudytojų Rita augo išsiskyrusių tėvų šeimoje ir gyveno su mama. Moterį ji prisiminė kaip šviesią asmenybę, besidominčią meditacijomis bei afirmacijomis ir žmones guodusią taro kortų būrimais.
Rita pasakojo, kad su mama buvo labai artimos. Ji iš jos sėmėsi stiprybės, matydama, kaip ši viena augina tris vaikus.
Vėliau Ritos senelė susirgo kiaušidžių vėžiu. Kadangi pati Rita domėjosi dvasine literatūra ir prisikėlimo tema, Jehovos liudytojų mokymas ilgainiui ją patraukė.
Su Jehovos liudytojais Rita susipažino 1998 metais. Pasak jos, iš Biblijos ji sužinojo, kad Dievui nepatinka būrimai, o jos mamą pradėjo laikyti ragana, galinčia daryti blogą įtaką ir užhipnotizuoti. Netrukus ji paliko mamos namus, pasitikėdama Dievu ir naująja šeima – bendruomenės „broliais ir seserimis“. 1999 metais Rita pasikrikštijo.
Moteris sakė, kad artimieji ją labai mylėjo, tačiau skaudžiai išgyveno jos sprendimą priklausyti, jų žodžiais, „sektai“. Ilgainiui ryšys su šeima nutrūko.
Per mėnesį tikėjimo sklaidai skirdavo iki 90 valandų
Pradėjusi studijuoti Jehovos liudytojų literatūrą, Rita aktyviai įsitraukė į bendruomenės veiklą. Jai patiko mokymas apie pasaulį be karų, bado ir kančių, o bendruomenės narius ji matė kaip vienas kitą mylinčius žmones, besilaikančius aukštų moralės standartų.
Rita sakė visiškai tuo patikėjusi ir manė, kad bendruomenė kuria rojų žemėje. Dėl to ji negailėjo savęs ir kiek galėdama skleidė tikėjimo žinią.
Ji pasakojo, kad Jehovos žodžiui per mėnesį skirdavo 80–90 valandų, vesdavo Biblijos studijas ir ieškodavo žmonių, kuriuos galėtų supažindinti su tikėjimu. Po dienos, anot jos, į lovą krisdavo visiškai išsekusi, tačiau dėkodavo Jehovai už suteiktas jėgas ir galimybę tarnauti jaunystėje.
Rita norėjo būti kuo uolesnė Kristaus mokinė, todėl ją kviesdavo kalbėti scenoje per renginius. Susirinkusieji jai plodavo ir ją palaikydavo. Tuo metu ji buvo visiškai atsidavusi organizacijai, laikėsi jos taisyklių ir manė, kad tai yra svarbiausias gyvenimo tikslas.
Vyresnieji ją taip pat kviesdavo į dideles savanoriškas talkas. Jų metu bendruomenės nariai nemokamai statydavo namus kitiems „broliams ir seserims“, remontuodavo butus, nuimdavo derlių ir prižiūrėdavo sergančiuosius.
Rita teigė, kad vis giliau pasinerdama į tikėjimą ji, tikėtina, aplinkiniams atrodė linkusi į fanatizmą. Todėl ji ėmė atviriau rodyti tai, ką laikė tikrais bendruomenės ir jos narių skirtumais.
Moteris prisiminė ir atvejus, kai kai kurie liudytojai, jos manymu, apsimetinėdavo. Tarnybai skirtą laiką jie esą įrašydavo ne eidami per laiptines, o tvarkydami asmeninius reikalus – eidami į paštą, pas gydytoją ar į parduotuves. Tuo metu Ritai buvo sakoma, kad visur galima rasti tarnybos laiko, jei siekiama sutikti potencialių naujų Biblijos studijų dalyvių.
Sprendimą dėl santuokos, pasak Ritos, priėmė vyresnysis
Pasakodama apie organizacijoje praleistus metus Rita neslėpė, kad prisiminimai jai sunkūs. Ji sakė ne kartą patyrusi nepagarbų elgesį ir pateikė kelis tokių situacijų pavyzdžius.
Rita pasakojo, kad vienas vyresnysis buvo pasiūlęs paragauti verdamo šuns ėdalo ir patikrinti, ar jame netrūksta druskos, daržovių bei mėsos. Ji stebėjosi, kodėl pats vyras to neparagavo, tačiau jo elgesį aiškino netobulumu.
Kitą kartą bendruomenės narys, kurį Rita buvo įsimylėjusi, perskaitė jos asmeninį laišką kitiems vyrams pirtyje ir iš jo juokėsi. Apie šį įvykį ji sužinojo tik po vestuvių su savo vyru, nes tuo metu būsimas sutuoktinis taip pat buvo pirtyje.
Rita taip pat papasakojo, kaip susipažino su vyru. Jos teigimu, vienas iš vyresniųjų pasiūlė, kad jie sudarytų gerą porą. Vyras tuo metu buvo 14 metų už Ritą vyresnis, neseniai išėjęs iš įkalinimo įstaigos, turėjo dvi dukras ir buvo iširusios santuokos dalyvis.
Kadangi būsimas vyras jau priklausė Jehovos liudytojams, o Rita visiškai pasitikėjo vyresniaisiais ir jų sprendimais, ji manė, kad jie geriau žino, kas jai tinka.
Bendruomenėje jos išrinktasis tuo metu buvo laikomas pasitaisiusiu. Rita jį vertino kaip gerą, švelnų ir nevartojantį alkoholio žmogų, manydama, kad jis jai atsiųstas Dievo.
Dabar moteris pripažįsta buvusi naivi. Ji nesigilino į vyro praeitį, ankstesnę santuoką, joje gimusius vaikus ar finansinius sunkumus. Jai esą pakako žinoti, kad jis yra Jehovos liudytojas.
Porai buvo gautas teismo leidimas tuoktis už miesto ribų, tačiau vyro teismo procesai, pasak Ritos, tęsėsi 10 metų, kol suėjo senaties terminas. Tuo metu moteris tikėjosi, kad Žemėje netrukus įsivyraus rojus ir vyro problemos išnyks. Ji taip pat manė, kad jai pasisekė, nes aplink buvo daug vienišų bendruomenės narių.
Abu sutuoktiniai neturėjo pinigų ir gyveno maždaug 13 kv. m Ritos bendrabučio kambaryje, todėl vestuvės buvo kuklios. Netrukus po santuokos Rita pastojo ir pagimdė sveiką dukrą.
Lukas Zajančauskas – ROC.lt portalo redaktorius. Jis rūpinasi, kad skaitytojus pasiektų aiškios, aktualios ir lengvai suprantamos naujienos.