Sekmadienį 94-ąjį gimtadienį paminėjęs pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas profesorius Vytautas Landsbergis kalbėjo apie tai, kas, jo manymu, šiandien labiausiai trukdo žmonėms būti laimingiems. Profesorius išskyrė pyktį, pavydą, pagiežą ir tarpusavio nepasitikėjimą, taip pat pasidalijo mintimis apie žmogiškumą, gyvenimo džiaugsmą, jūrą, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Bažnyčią ir Lietuvos ateitį.
Laidoje V. Landsbergis sakė, kad šiuo metu gyvena gerų naujienų prie jūros laukimu. Nors jo kasdienybėje kelionė prie jūros jau nėra reali, profesorius teigė ją galintis tik iš tolo sapnuoti. Jo žodžiais, jūra reiškia gyvybę, grožį ir džiaugsmą, todėl kol ji yra, tol verta gyventi. V. Landsbergis norėtų kuo ilgiau galėti ja džiaugtis.
Profesorius paragino atsisakyti pykčio
Paklaustas, kas jam yra laimė, V. Landsbergis atsakė, kad tai – aplink matyti laimingus arba beveik laimingus žmones, kurie džiaugiasi gyvenimu, savo kraštu ir laisva Lietuva. Jis pabrėžė, jog ypač svarbu gyventi be baimės, džiaugtis kitų žmonių laime ir padėti jiems jaustis geriau.
Profesorius teigė, kad visuomenei šiandien trūksta žmogiškumo. Jo nuomone, žmonės tapo labai pikti, kupini pavydo ir pagiežos. Tokios būsenos jis nelaikė laime, sakydamas, kad ant „pikto kalnelio“ sėdintis žmogus negali būti laimingas, nes su juo kažkas yra negerai.
V. Landsbergis ragino sustoti ir pagalvoti, kodėl žmonės atsidūrė tokioje padėtyje. Jo svarstymu, kai kurie galėjo nusivilti, nepasiekti svajonių ar likti nepatenkinti, todėl ėmė veikti pykčio mechanizmą. Profesorius ragino tas „pykčio mašinėles“ išjungti.
Jo teigimu, norint daugiau žmogiškumo, pirmiausia reikia pabusti iš piktumo, pavydo ir nežmoniškumo. V. Landsbergis sakė, kad atsisakius šių jausmų žmogus iš karto pasijustų geriau.
„Gyvenimas geras, gyvenimas gražus“
V. Landsbergis skeptiškai reagavo į bandymą visuomenės problemas aiškinti kapitalizmu ir konkurencija. Jis klausė, apie kokį kapitalizmą kalbama, ir pripažino pats ne visada suprantantis, kas šiandien vadinama kapitalizmu.
Profesorius taip pat kėlė klausimą, kokio laimėjimo siekiama, jeigu jis reiškia artimo žmogaus apgavimą. Jo manymu, svarbiau susimąstyti, kas iš tikrųjų yra svarbiausia: matyti šalia savęs laimingus ar bent linksmus žmones, kartu nueiti prie jūros, pabraidyti, pasitaškyti ir pasidžiaugti, kad visi dar esame kartu. V. Landsbergis pabrėžė, kad gyvenimas yra geras ir gražus, todėl nereikėtų elgtis kvailai.
Kalbėdamas apie M. K. Čiurlionį, profesorius sakė, kad apie šį menininką niekada nebus pasakyta viskas. Jis pabrėžė, kad Čiurlionio dvasia yra graži, o jo kūryba neša daug gero draugams ir visiems žmonėms. Pasak V. Landsbergio, Čiurlionis padėjo lietuviams išlikti ir išgyventi, todėl už jo paliktas grožybes galima tik dėkoti.
Pyktį pakeistų noras rūpintis kitu
Paklaustas, dėl ko šiandien pyksta, V. Landsbergis atsakė, kad jam labiau gaila veltui praeinančio laiko. Jo manymu, žmonės be reikalo praleidžia gražius dalykus, todėl profesorius ragino susirasti draugą, paimti jį už rankos ir kartu nueiti prie jūros, pasiklausyti jos skleidžiamo „kalbėjimo“.
V. Landsbergio vertinimu, pasaulyje mažėja supratimo, kas yra žmogiškumas ir kodėl jo reikia. Jeigu tokio supratimo būtų daugiau, žmonėms būtų lengviau susitarti, suvokti, dėl ko gyvena, padėti vieni kitiems ir siekti geresnio tarpusavio sutarimo.
Profesorius nesiryžo lyginti dabartinio ir ankstesnio visuomenės susikalbėjimo, nes tam, jo teigimu, nėra tinkamų „svarstyklių“. Tačiau jis ragino žiūrėti į žmonių veidus gatvėse ir susirinkimuose: ar jie šviesūs, ar juose matyti džiaugsmas, ar žmonės nori tuo džiaugsmu dalytis. Kartu, pasak jo, kiekvienas turėtų įvertinti ir savo indėlį – ar ne pats gadina aplinką.
V. Landsbergis sakė, kad pasaulis yra nuklydęs ne ta kryptimi, o dėl to žmonės tampa dar piktesni. Jo žodžiais, kuo labiau klystama, tuo daugiau atsiranda pykčio. Todėl jis priminė paprastą Čiurlionio patarimą – nepykti.
„Nebūk kvailys, nebūk kiaulė“
Profesorius pritarė minčiai, kad svarbiausia būtų nepasidaryti kvailiais ir kiaulėmis. Paklaustas, iš ko galima išmokti žmogiškumo, V. Landsbergis pirmiausia paminėjo mamą, taip pat gerus žmones ir aplinką. Jo teigimu, dairydamasis aplink žmogus gali pamatyti tinkamų pavyzdžių, kaip gyventi teisingai, tačiau svarbu kitiems netrukdyti ir, jei įmanoma, jiems padėti.
V. Landsbergis priminė seną raginimą „Būk žmogus“ ir apgailestavo, kad žmonės pamiršo tikrąją šių žodžių reikšmę.
Apie Bažnyčią ir dainą
Kalbėdamas apie Bažnyčią, kurią krečia sudėtingi skandalai, profesorius klausė, kas apskritai yra Bažnyčia ir kas turi ja pasitikėti. Jis taip pat kėlė klausimą, ar žmonės, reikalaujantys atsakymų iš Bažnyčios, patys susimąsto, ką ši sąvoka reiškia.
V. Landsbergio manymu, jeigu žmonės susirenka, susikimba už rankų ir pradeda dainuoti, tai jau yra didelė pradžia. Jis svarstė, kodėl žmonės nustojo dainuoti, ir ragino nebijoti kitus pakviesti kartu tai daryti. Profesorius pripažino, kad į tokį kvietimą gatvėje žmogus gali pažvelgti kaip į keistuolį, tačiau ramus ir kantrus elgesys galėtų paskatinti susimąstyti.
Jis sakė, kad pirmasis dalykas, kurį žmogus išgirsta pasaulyje, yra mamos daina. Pasak profesoriaus, ji galėtų būti ir paskutinis garsas žmogaus gyvenime – tai esą reiškia taiką su savimi ir pasauliu.
Meilė ir palankumas galėtų padėti Lietuvai augti
Paklaustas, ką reikėtų daryti, kad Lietuva nemažėtų, o žmonės norėtų susilaukti ir auginti vaikų, V. Landsbergis kalbėjo apie tarpusavio meilę. Jo manymu, žmonės turėtų norėti, kad mylimiems asmenims būtų gera gyventi, ir galvoti, kaip jiems padėti.
Profesorius ragino atkreipti dėmesį į kitą žmogų: gal jam kažko trūksta, gal jis su kažkuo nesutaria, o gal jam būtų galima patarti. Tokį požiūrį V. Landsbergis vadino palankumu. Jo teigimu, palankus požiūris į kitą žmogų reiškia, kad einama teisingu keliu.
Jeigu galėtų Lietuvoje panaikinti vieną dalyką, V. Landsbergis pirmiausia rinktųsi pyktį ir nesusikalbėjimą. Jis sakė, kad nepasitikėjimas yra išaugintas be tikro pagrindo, o „velnias“, apie kurį kalbama, nėra kažkur išorėje – jis slypi pačiuose žmonėse ir tik laukia progos pakenkti.
Profesorius ragino nepasiduoti tokiam impulsui, nepykti ir gyventi ramiai bei švariai. Jis siūlė ne ieškoti konfliktų, o sodinti gėles, o prireikus – net dvi. V. Landsbergis dar kartą paragino nebūti kiaulėmis ir kvailiais, bet būti žmonėmis.
Vaikai, pasak profesoriaus, yra išminčiai
V. Landsbergis taip pat pritarė Senekos minčiai, kad žmonės vergais tampa savanoriškai, kartais net nepastebėdami, kaip tai įvyksta. Jis klausė, kodėl apskritai reikia vergauti ir atsisakyti atsakomybės, kai gyvenime yra pievų, žydinčių augalų, dūzgiančių bičių, saulės ir daugybė kitokio grožio.
Paklaustas, su kuo jam geriausia kalbėtis, profesorius atsakė, kad geriausia kalba su vaikais. V. Landsbergis juos pavadino nepaprastais išminčiais ir sakė, kad gerai, jog vaikai nėra mokomi pykti, kerštauti ar grasinti kitiems. Jo manymu, vaikas į grasinantį žmogų veikiausiai žiūrėtų kaip į kvailą, nes nesuprastų, kodėl reikia grasinti kaimynui, kuris tiesiog gyvena savo gyvenimą.
Profesorius dar kartą pabrėžė, kad vaikai yra išminčiai, į kuriuos verta įsiklausyti.
