1995 metų vasarą, Remigijui Daškevičiui-Daškei grįžus iš kalėjimo, Henriko Daktaro įtaka buvo juntama ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Per kelerius metus nemažai buvusių Daškės bendražygių buvo subūrę savo gaujas, prisijungę prie kitų grupuočių arba susieję savo veiklą su ilgą laiką konkurentais laikytais Vilijampolės Daktarais.
R. Daškevičius Pravieniškių kolonijoje praleido laikotarpį, kai privatizacija buvo laikoma vienu pelningiausių kelių praturtėti miesto nusikalstamo pasaulio atstovams. Kai kurie jo buvę bičiuliai, tarp jų Saturnas Dubininkas-Satas, tuo metu iškilo legaliame versle. Jie užmezgė ryšius su įtakingais Seimo nariais, ministrais, teisėsaugos pareigūnais, verslininkais ir žiniasklaidos grupių atstovais.
Satas, vienas sėkmingiausių karjerų „laukinio kapitalizmo“ laikotarpiu padariusių verslo elito atstovų, yra sakęs, kad jo nuotraukos laikraščių pirmuosiuose puslapiuose leidėjams padėdavo pasiekti didelius leidinių tiražus.
R. Daškevičiui nepavyko įsilieti nei į legalių verslininkų, nei į Kaune veikusių nusikalstamų grupuočių gretas. Dėl to, grįžęs iš įkalinimo vietos, jis pradėjo daug gerti. Konfliktai, į kuriuos Daškė dažnai įsiveldavo, ne kartą baigdavosi policijoje.
H. Daktaras Daškę laikė žmogumi, besilaikančiu žodžio
Vėliau Lietuvoje ėmė plisti naujas konfliktų sprendimo būdas: dėl pinigų, akcijų ir turto susikaudavo bendrovių savininkai, akcininkai bei verslo partneriai. Pasakiškus turtus sukaupę žmonės tarpusavio ginčus neretai spręsdavo pačiais nešvariausiais metodais.
Į tokius nesutarimus žinomi Kauno verslininkai vis dažniau įtraukdavo atgyjančią Daškinių gaują. Už pagalbą R. Daškevičiui ir jo vyrams būdavo mokami dideli pinigai, o kai kuriems siūlyta prisidėti prie bendro verslo.
Buvęs bokso čempionas, „kietuolis“ ir charizmatiškas plevėsa R. Daškevičius atsidūrė ant naujo karjeros etapo slenksčio.
H. Daktaro areštas jį privertė galutinai suprasti, kad atviras reketas, taip pat viešai vykdoma spirito ir cigarečių kontrabanda, augančioje šešėlinėje ekonomikoje tampa nebe pagrindinėmis veiklos kryptimis.
H. Daktaro kriminalinę karjerą sužlugdė plačiai nuskambėjęs jo konfliktas su įtakingu Kauno milijonieriumi Sigitu Čiapu. Netrukus, S. Čiapo dėka, H. Daktaras buvo sulaikytas ir nuteistas 7 metams kalėjimo. Šis įvykis pakeitė ir Daškės požiūrį – jis pradėjo ieškoti veiklos, kuri keltų mažiau rūpesčių.
Anksčiau žurnalistui rašytame laiške H. Daktaras R. Daškevičių apibūdino kaip gerokai jaunesnį už save žmogų, besilaikantį duoto žodžio. Jis prisiminė, kad tuo metu, kai Daškė konfliktavo su Slabotke, pats buvo Sibire, o vėliau, grįžęs į Lietuvą, sužinojo, kad Daškevičius yra Pravieniškėse. H. Daktaras taip pat nurodė, jog Daškė jam paliko gero, konkretaus žmogaus įspūdį, o apie jo veiklos legalumą ar nelegalumą teigė nežinantis.
Partizanų gatvės pirtyje verslininkai esą buvo kankinami
Prieš keletą metų kilus valdininkų, verslininkų ir sporto atstovų konfliktams dėl Kaune, Partizanų gatvės 192-ajame sklype, esančio regbio stadiono, į viešumą iškilo ir tamsūs šios vietos istorijos epizodai.
Renkant informaciją apie objektą, Kauno vaikų ir jaunimo regbio klubo „Ąžuolas“ vadovas Vytautas Vasilenka pasakojo, kad prieš mirtį Daškė, lydimas apsaugos darbuotojų, išdidžiai vaikščiodavo po stadioną ir stebėdavo treniruojamus jaunuosius regbio žaidėjus.
Kauno kriminalinės policijos pareigūnai, ilgą laiką rinkę operatyvinę informaciją apie Daškinių gaują ir jos aplinką, prisimena, kad netrukus po privatizacijos R. Daškevičiaus vyrai rinkdavosi Partizanų gatvės 192 numeriu pažymėtoje pirtyje.
Pasak pasakojimų, į Daškinių poilsio baze laikytą vietą kartais būdavo atgabenami Kauno bendrovių savininkai, kurie nepaklusdavo arba atsisakydavo mokėti duoklę.
Verslininkams esą būdavo pareiškiama, kad jie turi rinktis: bendradarbiauti su gauja arba būti sunaikinti.
Po tokių grasinimų Žaliakalnio gaujos smogikai nepaklusnius turtingus verslininkus įmerkdavo į pirties baseiną. Taip jie būdavo kankinami tol, kol sutikdavo atiduoti dalį uždirbto pelno. Vėliau banditai ir jų aukos esą susėsdavo prie vieno stalo ir iki paryčių linksmindavosi taip, lyg nieko nebūtų įvykę.
Daškinių vardas pirtį pavertė nepatrauklia klientams
Prieš keletą metų apžiūrėjus buvusios Daškinių pirties teritoriją, paaiškėjo, kad ji yra už kelių dešimčių metrų nuo tarp daugiabučių įsikūrusio stadiono. Į teritoriją vedė aukšti geležiniai vartai, o šalia stovėjo sovietmečiu paplitęs Alytaus statybos tipo sargo namelis.
Dideliame kieme buvo du pastatai – pirties kompleksas ir mūrinis svečių namas su biliardine. Abu pastatai baigti statyti 1981 metais. Po daugelio metų, kai vietą apgaubė kraupūs pasakojimai, pirtis nebesulaukė pakankamai klientų dėmesio, sunyko ir 2005 metais visiškai nutraukė veiklą.
Daug kauniečių iš aplinkinių rajonų, išgirdę apie šios pirties praeitį, atsisakydavo planų joje ilsėtis.
Sargas papasakojo apie pirties praeitį
Ilgus metus buvusią Daškinių pirtį prižiūrėjo netoliese esančiame nedideliame name su šeima gyvenęs sargas Vladas.
Jis pasakojo anksčiau dirbęs F. Dzeržinskio staklių gamykloje, kurią privatizavo vėliau liūdnai pagarsėjusi EBSW grupė. Vladas teigė, kad kurį laiką buvo smulkusis įmonės akcininkas, tačiau akcijos vėliau paslaptingai dingo. Jo žiniomis, Gintaras Petrikas galėjo būti banditų spaudžiamas, todėl pirtį atidavė Daškiniams.
Pasak Vlado, vienu metu pirties direktoriumi buvo paskirtas R. Daškevičiaus brolis Artūras. Prieš Daškinių gaujos narių gyvenimus sužlugdžiusius „cigarečių karus“ Partizanų gatvės pirties akcininku kelerius metus buvo ir šiuo metu Pravieniškėse bausmę atliekantis Edmundas Bilinskas-Edma.
Pašnekovas taip pat teigė, kad maždaug 1995–1997 metais beveik kiekvieną savaitgalį pirtyje netikėtai pasirodydavo automatais ginkluoti „Aro“ pareigūnai. Įsiveržę kovotojai greitai suguldydavo besilinksminusius gangsterius ir jų svečius veidais į grindis.
