Povandeninė operatorė Veronika naujienų portalui tv3.lt pasakojo apie retą profesiją, filmavimo po vandeniu ypatumus ir netikėtus išbandymus, su kuriais tenka susidurti dirbant jūroje. Moteris taip pat atskleidė, kas ją labiausiai žavi povandeniniame pasaulyje.
Šis pokalbis – naujo tv3.lt straipsnių ciklo „Už kadro“ dalis. Jame pristatomos skirtingos profesijos, jų atstovai ir karjeros pasirinkimai, leidžiantys pažvelgti į tai, ko dažnai nematome iš šalies.
Į povandeninį pasaulį atvedė smalsumas
Veronika pasakojo, kad niekada nebuvo nusprendusi tapti povandenine operatore. Pasak jos, veikiau pats vanduo ją pasirinko. 2024 metais išvykusi į Los Andželą ji pradėjo žiūrėti gamtos dokumentiką, o buvimas šalia vandens paskatino susimąstyti, kaip atrodo vandenynai, kuriuos iki tol matė tik ekrane.
Sprendimas išbandyti nardymą buvo spontaniškas. Moteris teigė leidusi sau svajoti ir leistis į šią kelionę be didelių lūkesčių. Jau dvejus metus ji nuolat praktikuojasi, mokosi ir keliauja po pasaulį. Kadangi Lietuvoje tokios veiklos galimybių nedaug, žinių ji semiasi iš šios srities profesionalų Amerikoje, Meksikoje ir Azijos šalyse.
Pirmą kartą Veronika nėrė Indonezijoje, Balyje. Prieš tai maždaug tris mėnesius praleidusi Amerikoje, ji vėl nusprendė pasikliauti intuicija ir vykti į Indoneziją, nors neturėjo nei konkretaus plano, nei pasirinktos nardymo mokyklos. Jai buvo svarbu išsiaiškinti, ar nardymas bus įveikiamas jos kūnui ir protui.
Pirmieji bandymai vyko negiliame baseine, kaip įprasta mokantis nardyti. Vėliau ji su grupe išplaukė į Ramųjį vandenyną ir panėrė į 15 metrų gylį. Veronika sakė nejutusi nei baimės, nei diskomforto – atvirame vandenyne ji pasijuto taip, lyg būtų savo kambaryje, ir suprato atradusi ramybę, kurios ilgai ieškojo.
Filmavimą jūroje apsunkina ne tik įrangos svoris
Praėjusiais metais Veronika kartu su komanda filmavo pirmąjį Lietuvos kino istorijoje povandeninį dokumentinį filmą apie Baltijos jūros dugną ir jame nuskendusį reliktinį mišką. Įprasta darbo erdvė tuomet persikėlė po vandeniu.
Filmavimui reikia daugybės sunkios įrangos: kameros technikos, sausų kostiumų ir įvairių priedų. Taip pat būtini komandos nariai, laivas, kapitonas ir leidimai. Norint jūroje filmuoti dronais, reikia gauti kariuomenės ir laivyno sutikimus, todėl pasiruošimas tampa sudėtingu procesu.
Darbas priklauso ir nuo gamtos. Iš anksto ne visada įmanoma žinoti, ar pavyks išplaukti į jūrą ir tęsti filmavimą. Dėl to povandeninis darbas reikalauja daug kantrybės – operatorė dirba aplinkoje, kurios negali kontroliuoti.
Saugumas priklauso ne tik nuo po vandeniu esančio žmogaus. Krante dirbantys komandos nariai turi būti atidūs ir užtikrinti, kad į vandenį neįkristų apšvietimo įranga ar kitas elektrinis prietaisas, kol operatorė yra panirusi.
Šių taisyklių ir gerosios praktikos Veronika vis dar mokosi. Lietuvoje tokios srities žinių nėra daug, todėl Los Andžele ji praktikuojasi su savo povandeninio operatorinio mentoriais, su kuriais aptaria tolesnius žingsnius, mokosi saugumo ir gilinasi į kūrybos bei darbo po vandeniu subtilybes.
Baltijos jūroje tobulų sąlygų beveik nebuvo
Pasak Veronikos, darbo sudėtingumas priklauso nuo aplinkos. Baseine sąlygos yra gerokai lengviau kontroliuojamos, o Baltijos jūra turi savų iššūkių, kuriems būtina pasiruošti.
Filmuodama dokumentinį filmą Baltijos jūroje ji praleido beveik visą vasarą. Jūra buvo tamsi ir šalta, o matomumas geriausiu atveju siekdavo vos 4–5 metrus. Vandenyne jis dažnai būna 20–30 metrų.
Filmavimas Baltijos jūroje vyko nuo gegužės iki rugsėjo, tačiau komanda taip ir nesulaukė idealių sąlygų. Planus nuolat koregavo bangavimas, srovės, prastas matomumas ir kitos netikėtos aplinkybės.
Dirbant vandenyne, pasak Veronikos, iššūkių mažiau, jei naras gerai valdo save ir kamerą. Vis dėlto susitelkus į vaizdą monitoriuje galima pamiršti aplinką ir savo saugumą. Todėl svarbu, kad šalia būtų žmogus, stebintis narą, kol šis visiškai pasineria į kūrybą.
Didžiausios klaidos kyla dėl skubėjimo
Veronika teigė stengiasi pernelyg nesikoncentruoti į pavojus, tačiau išlieka budri ir nuolat stiprina save fiziškai bei emociškai. Ji tiki, kad po vandeniu yra saugi ir kad tai – erdvė, kurioje gali įgyvendinti kūrybines idėjas.
Jos teigimu, dažniausios klaidos nardant atsiranda dėl skubėjimo. Prieš nėrimą būtina patikrinti įrangą, įvertinti šalia esančius narus, tinkamai susikaupti, nepervertinti savo galimybių ir atsižvelgti į turimą nardymo kvalifikaciją.
Netikėtas susitikimas su rykliu
Per dvejus metus ir daugybę nėrimų skirtingose pasaulio vietose Veronika patyrė ne vieną įsimintiną akimirką, tačiau labiausiai jai įstrigo netikėtas susitikimas su rykliu.
Amerikoje esanti Katalinos sala garsėja povandeniniais miškais, vadinamais „Kelp Forest“. Šioje saugomoje teritorijoje augantys augalai gali siekti net 30 metrų ilgį, o pati vieta laikoma viena gražiausių nardyti ir filmuoti su kamera.
Ten Veronika lankė povandeninio operatorinio kursus pas garsų operatorių iš Niujorko. Tarp daugybės augalų lengva pasiklysti, pamesti kartu nardantį žmogų ar išplaukti ne ten, kur planuota.
Taip nutiko ir Veronikai. Filmuodama ji prarado savo trenerį iš akių, nes pernelyg susitelkė į kadrą. Ieškodama mentoriaus ir sukdamasi ratu, ji staiga pamatė iš augalų tiesiai priešais veidą išnyrantį ryklį. Nors instinktyviai bandė pradėti filmuoti, dėl streso net nesugebėjo paspausti REC mygtuko.
Veronika šį susitikimą prisimena kaip vieną netikėčiausių: vos prieš akimirką ji sukosi ieškodama trenerio, o kitą jau žvelgė į priešais išnirusį ryklį.
Kiekvienas nėrimas Ramiajame, Karibų ar Atlanto vandenyne jai atskleidžia vis kitokią gamtą. Skirtinguose pasaulio kraštuose augalai ir gyvūnai yra unikalūs, todėl Veronika sako besijaučianti laiminga galėdama juos pažinti ir patirti.
