Ryškiausios mafijos apraiškos Lietuvoje buvo matomos praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Tęsiant pasakojimų ciklą apie kriminalinį pasaulį, apžvelgiami laikraštyje „Akistata“ aprašyti „Vilniaus brigados“ narių likimai.
Anksčiau buvo rašyta apie pasikėsinimą į buvusį „Vilniaus brigados“ narį Zbignevą Mackevičių (33 m.). Per nepriklausomybės metus buvo nužudyta apie šimtas „torpedų“ ir jų vadų. Dažniausiai tai buvo jauni vyrai – vidutinė bandito gyvenimo trukmė siekė 30 metų. Kadaise galingos grupuotės narių 2003 metais jau buvo likę vos keli, o nemaža dalis išgyvenusiųjų atliko bausmes.
Žurnalisto nužudymas tapo lūžio tašku
Prieš dešimtmetį, spalį, Lietuvą sukrėtė laikraščio „Respublika“ leidėjo ir žurnalisto Vito Lingio nužudymas. Samdomo žudiko kulka jį pakirto prie namų, šalia automobilio, kuriuo jis ruošėsi važiuoti į darbą.
V. Lingys rašė apie mafiją, o „Respublika“ „Vilniaus brigadą“ buvo įvardijusi kaip organizuotą nusikalstamą grupuotę, todėl įtariamųjų buvo ieškoma kriminaliniame pasaulyje. Tuometinis generalinis prokuroras, dabartinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas įsakė įkurti Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir Kovos su korupcija skyrius.
A. Paulauskas ir vėliau šį sprendimą vertino kaip vieną svarbiausių žingsnių, padėjusių pagrindą kovai su organizuotu nusikalstamumu ir prisidėjusių prie „Vilniaus brigados“ sunaikinimo.
XXI amžiaus pradžioje buvo paskelbta, kad „Vilniaus brigada“ nebeegzistuoja. Anksčiau ji neslėpė savo įtakos Vilniui ir net stengėsi apie ją kuo plačiau pasakoti. Tačiau žurnalisto nužudymas, kaip rašyta, peržengė visas ribas – kilo grėsmė ne tik žmonių gyvybėms, bet ir teisinės sistemos ateičiai.
Užduotis buvo duota Jūrmaloje
V. Lingio nužudymo tyrimas atskleidė iki tol nežinomų faktų apie Vilnių kontroliavusios grupuotės veiklą. Nusikaltimo organizavimu įtartas kriminalinio pasaulio autoritetas Borisas Dekanidzė. Gavus generalinio prokuroro sankciją jį suimti, B. Dekanidzė slapstėsi Jūrmaloje.
A. Paulausko teigimu, „Vilniaus brigados“ vado sulaikymas Latvijoje buvo pirmasis toks atvejis Lietuvos istorijoje. Taip pat buvo sulaikyti kiti su žmogžudyste siejami asmenys: I. Achremovas, pravarde Achremas, V. Slavickis, vadintas Slovėnija, ir B. Bobičenka, pravarde Slonas.
I. Achremovas, paleidęs tris šūvius žurnalistui į nugarą ir galvą, teisme išsamiai papasakojo apie nusikaltimą. 1993 metų spalio 3 dieną, likus savaitei iki V. Lingio mirties, Jūrmaloje jis susitiko su B. Dekanidze ir gavo nurodymą nužudyti žurnalistą.
Vykdytojui buvo parodytos dvi nuotraukos, įteiktas lapelis su adresu, automobilio spalva ir valstybiniu numeriu. Kitą dieną jam perduotas polietileninis paketas su dviem pistoletais.
I. Achremovas teisme aiškino, kad pasirinkimo neturėjo: B. Dekanidzė esą pareiškė, jog žurnalistą reikia nušauti, kitaip pats tapsianti auka. Pripažindamas kaltę, jis sakė, kad išsigando ir, jo manymu, turėjo šauti į B. Dekanidzę, o ne į V. Lingį.
Po vado žūties prasidėjo kova dėl pinigų
Igoris Tiomkinas, pravarde Timocha, 43 metų, buvo antras žmogus grupuotės hierarchijoje po B. Dekanidzės. Savo įtakos metais jis rinko pinigus į bendrą kasą, disponavo ginklais ir kitų žmonių likimais. Buvo įtariama, kad 1992 metais I. Tiomkinas dalyvavo bokso salėje nužudant A. Tomiliną, pravarde Zelionas, ir I. Zorkiną. Nors buvo suimtas, pritrūkus įrodymų jis paleistas.
Po B. Dekanidzės suėmimo I. Tiomkinas pabėgo į užsienį ir ilgai slapstėsi. Vokietijoje jis buvo sulaikytas ir deportuotas į Lietuvą. Už turto prievartavimą bei nusikalstamos gaujos sukūrimą jam skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė.
Vėliau I. Tiomkinas jau nebeatrodė kaip anksčiau – įžūlus ir su niekuo nesiskaitantis banditas. Kalėjimo režimas jam buvo sunkus, todėl jis prašė teisėjo perkelti į koloniją. Bausmės pradžioje jis pažeidinėjo taisykles, konfliktavo su darbuotojais ir buvo nubaustas keliomis drausminėmis nuobaudomis.
2017 metais Vilniaus apygardos teismas patenkino I. Tiomkino prašymą, todėl paskutinius bausmės metus jis atliko švelnesnio režimo sąlygomis. Dvivietėje kameroje jis praleido 7 metus ir 2 mėnesius. Apie šį laiką pasakodamas teigė, kad buvo laikomas rūsyje šalia mirtininkų, ir sakė, jog taip nelaikomi net gyvuliai. Jo nuomone, kalėjimas žmogaus neauklėja, o žiaurumas gimdo žiaurumą.
Pats I. Tiomkinas taip pat buvo tapęs taikiniu. Grupuočių skilimo ir kovos dėl valdžios metu nuspręsta jį nužudyti. „Vilniaus brigados“ narys Viktoras Akmanavičius žurnalistui pasakojo, kad kartu su V. Melničenka, pravarde Soldatas, buvo surengę pasalą. V. Melničenka turėjo Kalašnikovo automatą, o V. Akmanavičius – „limonkę“, gynybinę granatą. Jie laukė vidurdienį, tačiau I. Tiomkinas taip ir nepasirodė.
Po šio nesėkmingo bandymo buvo sumanyta jį nušauti anksti ryte, kai jis išeis iš namo, bet I. Tiomkinas pasalą pastebėjo.
Konfliktų priežastimi dažnai tapdavo pinigai. I. Tiomkinas buvo priėjęs prie „obščiako“ – bendros kasos, tačiau ne visiems patiko lėšų paskirstymas, be to, didelė jų dalis dingo. Iš pradžių banditai reguliariai mokėjo dešimtinę, kuri turėjo būti naudojama pareigūnams papirkti ir įkalintiems nariams bei jų šeimoms remti. Po B. Dekanidzės sušaudymo pinigai prapuolė. Buvo kalbama, kad dalis jų galėjo atsidurti Georgijaus Dekanidzės, Boriso tėvo, kišenėje.
Ilgiausiai besislapstęs vadeiva
Kalėjime tuo metu bausmę atliko ir Aleksandras Ždanovas, nuteistas už žmogžudystę. 1993 metų balandžio 12 dieną, važiuodamas Laisvės prospektu iš sostinės kavinės „Lakštingala“, automobilyje jis nušovė Vladimirą Voroneckį ir bandė nužudyti kartu važiavusį Sergejų Selebirovą. Ginklui užsikirtus, S. Selebirovas sugebėjo iššokti iš automobilio ir pasislėpti.
A. Ždanovas buvo ilgiausiai besislapstęs „Vilniaus brigados“ vadeiva. Jo paieška paskelbta 1993 metų pavasarį, o teisėsaugai jį pavyko sulaikyti tik 1998 metų pavasarį. Grupuočių klestėjimo laikais jis pats dalydavo interviu, pašiepdavo teisėsaugą ir tvirtindavo, kad Vilnių valdo brigada. Tuo metu jam buvo beveik keturiasdešimt, tačiau per slapstymosi metus jis beveik nepatyrė gero gyvenimo.
A. Ždanovas slapstėsi Ukrainoje ir Latvijoje, kol buvo sučiuptas. Bėgdamas leido draugų pinigus, girtuokliavo, o kalėjime pradėjo svarstyti apie gyvenimo prasmę. „Veide“ cituotas A. Ždanovas, pravarde Ždanas, kalbėjo apie norą padėti motinai, kad jo vaikas būtų laimingas ir nepatirtų nusikalstamo pasaulio purvo. Jis taip pat sakė, kad norint suprasti, kas yra gera, reikia patirti bloga, o gyvenimas galiausiai parodo, kas buvo teisus.
Atlikdamas bausmę A. Ždanovas, kaip ir dalis kitų protingesnių gaujų narių, susidomėjo joga, astrologija ir netradicine psichologija. Tai galėjo būti ne tik gyvenimo prasmės paieškos, bet ir bandymas galvoti apie atgailą.
Smurtas neaplenkė beveik nė vieno
Mirties išvengė ir Igoris Pervička, pravarde Boba, 32 metų. Į jį buvo kėsintasi, o vėliau už girto restorano apsaugininko nušovimą jis nuteistas septyneriems metams nelaisvės. Šią bausmę jis jau atliko.
Keliskart buvo bandyta nužudyti ir Viktorą Polonskį, vadintą Vesnuška arba Vesna. Po B. Dekanidzės sušaudymo jis tapo vienu iš „Vilniaus brigados“ vadų, todėl konkuruojanti grupuotė nusprendė su juo susidoroti.
Pasikėsinimų patyrė ir Viačeslavas Zaboronokas, pravarde Kozlikas. Kartą sprogmuo sunaikino jo vairuojamą džipą, o vėliau buvo mėginta susprogdinti namo, kuriame jis gyveno, liftą.
Eugenijus Svirnelis, vadintas Geniuku, mirė sulaukęs vos 35 metų. Į jį buvo kėsintasi ne kartą, prieš jį naudoti sprogmenys ir šaunamieji ginklai. Galiausiai jis buvo nunuodytas. Buvo kalbama, kad taip atsitiko dėl jo parodymų I. Tiomkino byloje. Prie Kauno iš automato nušautas A. Kudriašovas, sporto salėje – A. Tomilinas ir I. Zorkinas.
„Vilniaus brigada“, kurios skilimas prasidėjo 1993 metais, galutinai žlugo praėjusio amžiaus pabaigoje. Dalis jos narių žuvo kovodami dėl valdžios ir pinigų, kiti pateko į kalėjimą, kai kurie tapo verslininkais, o dar keli prisijungė prie Vilniuje veikusių grupuočių. Nors tuo metu jie mėgavosi trumpalaike valdžia, didelių turtų nesukaupė.
XXI amžiaus pradžioje Vilniuje veikęs nusikalstamas susivienijimas „Udavai“ („Smaugliai“) uždirbo iš prekybos narkotikais, kontrabandos ir automobilių vagysčių. Jis buvo suskirstytas į specializuotas atšakas: „Davydo“ gauja vogė prabangius automobilius, „Makjevarai“ vertėsi vagystėmis, o „Sportininkai“ – kontrabanda.
