Nors apie psichikos sveikatos sutrikimus šiandien kalbama ir rašoma gerokai daugiau, dar visai neseniai informacijos buvo nedaug. Vilnietė Brigita prieš 9 metus patyrė psichozės epizodą. Po ilgų savaičių psichiatrinėje ligoninėje ir trijų bandymų nustatyti diagnozę paaiškėjo, kad ji serga bipoliniu sutrikimu.
Pasakodama savo istoriją Brigita neslėpė jaudulio – prisiminti išgyvenimus jai nėra lengva. Vis dėlto ji nusprendė prabilti, kad jos patirtis galėtų būti naudinga kitiems.
Bipolinis sutrikimas – psichikos sveikatos būklė, kai žmogus išgyvena itin ryškius nuotaikos, energijos ir aktyvumo pokyčius. Dažniausiai jis pasireiškia manijos ir depresijos fazėmis.
Pirmieji sunkumai išryškėjo paauglystėje
Nors Brigitai bipolinis sutrikimas diagnozuotas 2021 metais, pirmuosius požymius ji pastebėjo gerokai anksčiau. Jie tai susilpnėdavo, tai sustiprėdavo, tačiau moteris visuomet jautė emocijas išgyvenanti kitaip nei aplinkiniai.
Kai Brigitai buvo 12 metų, išsiskyrė jos tėvai. Sudėtingos skyrybos mergaitę stipriai paveikė, tačiau tuo metu ji negavo reikalingos psichologinės pagalbos. Netrukus ėmė reikštis intensyvios emocijos.
Brigita pasakojo, kad paauglystėje ją aplankydavo depresyvūs epizodai, nuotaikų kaita, stiprus pyktis ir gilus liūdesys. Šiuos jausmus būdavo sunku suvaldyti. Vėliau, ieškodama savęs ir savo kelio, ji vėl susidūrė su itin stipriomis bei greitai besikeičiančiomis emocijomis.
Tuo laikotarpiu moteris atsiribojo nuo aplinkinių ir užsisklendė savyje. Ji aiškino, kad sutrikimą nuo įprastų kasdienių emocijų galima atskirti pagal jų intensyvumą: tokie jausmai būna kur kas gilesni, stipresni, labiau išmuša žmogų iš pusiausvyros. Gali pasireikšti agresyvus elgesys, atsitraukimas nuo kitų ir itin stiprios reakcijos į tai, kas aplinkiniams galbūt nesukeltų panašių išgyvenimų.
Įspėjamuoju ženklu tapo beveik išnykęs miegas
Laikui bėgant simptomai ėmė kartotis dažniau. Po intensyvių emocinių išgyvenimų Brigitą pradėjo varginti nemiga, ji imdavo keltis labai anksti.
Moteris prisiminė, kad kartais pabusdavo ketvirtą ryto ir iškart būdavo pasirengusi mokytis. Ji skaitydavo, nes tuo metu buvo imli informacijai, o mintys veikė itin aktyviai. Miego poreikio beveik nejausdavo.
Dienomis jai netrūkdavo energijos, kildavo daugybė minčių ir idėjų, norėdavosi bendrauti bei užsiimti aktyvia veikla. Kartu pasireikšdavo impulsyvumas.
Tuo metu Brigita gyveno Gvatemaloje. Vieną dieną ji nusprendė dviračiu nuvažiuoti į už 13 km nuo Atitlano ežero esantį miestelį. Moteris sėdo ant dviračio ir kalnų keliukais nuvažiavo pirmyn bei atgal. Grįžusi net susirgo, nes organizmui tai buvo per didelis krūvis. Kaip ji teigė, toks su veikla susijęs impulsyvumas buvo hipomanijos požymis.
Kitu metu pasireikšdavo depresija. Nors Brigita save apibūdino kaip bendraujančią, tokiais laikotarpiais ji jausdavo atsiskyrusi nuo aplinkinių, negalėdavo atvirai kalbėti apie jausmus ar dalytis savo požiūriu. Jai taip pat buvo sunku suprasti, kokios veiklos nori imtis, kas yra ir kur norėtų gyventi.
Paklausta, kuri fazė – manija ar depresija – buvo sunkesnė, Brigita nesutiko su nuomone, kad manijos laikotarpis paprastai būna lengvesnis. Anot jos, manijos metu pasireikšdavo ne tik euforija, bet ir pyktis, susierzinimas, sumišimas bei sunkumai suprantant kitų žmonių emocijas.
Depresiją lydėdavo stiprus vienišumo ir beprasmybės jausmas bei mintys apie mirtį. Brigita pabrėžė, kad bipolinio sutrikimo depresijos gali būti itin gilios: žmogų gali apimti suicidinės mintys, dingti noras gyventi, smarkiai susilpnėti savivertė, energija ir motyvacija.
Vis dėlto, jos teigimu, pavojus gyvybei kyla ir manijos fazėje, kai žmogus elgiasi neatsakingai ir linkęs rizikuoti. Abi būsenos yra rimtos, todėl reikalinga gydytojų bei medikamentinė pagalba.
Į ligoninę pateko prasidėjus psichozei
Brigita pasakojo, kad kiekvieną fazę išgyvendavo labai stipriai. Artimieji sutrikimo požymius taip pat pastebėdavo.
Dar paauglystėje kai kurios jos draugės susidurdavo su depresyviomis mintimis, tačiau tuo metu į tai nebuvo žiūrima rimtai. Pačiai Brigitai kartais kildavo minčių apie mirtį, bet ji apie jas kitiems nesakydavo, nes bijojo.
Maždaug 25 metų amžiaus ji mamai prisipažino įtarianti depresiją. Mama greitai sureagavo ir pasiūlė kreiptis į psichoterapeutą.
Specialistas buvo jautrus ir empatiškas, tačiau pokalbiuose atsivėrė skausminga tema – tėvų skyrybos. Brigita jautė, kad negali išbūti su tuo skausmu, todėl pasitraukė ir bandė savęs ieškoti kitais būdais: kelionėse bei keisdama gyvenimą.
Artėjant 30 metų amžiui aplinkiniai jau aiškiai matė, kad Brigita yra itin impulsyvi, blaškosi, negeba užbaigti pradėtų veiklų ir įgyvendinti kilusių idėjų.
Netrukus šiuos požymius nustelbė prasidėjusi manijos ir psichozės fazė. Iš pradžių moteris ėmėsi daugybės darbų, tačiau vėliau atsirado ir psichozei būdingų simptomų.
Miegas sutrumpėjo iki vienos valandos per parą, o kai kuriomis naktimis Brigita apskritai nemiegodavo. Jai kilo keistų minčių – pavyzdžiui, ji manė, kad apsiavusi mamos megztomis geltonomis tapkėmis ir išėjusi į lauką pateks į Šambalą. Tuo metu šis įsitikinimas jai atrodė visiškai tikras.
Brigita taip pat užuosdavo kvapus, kurių iš tiesų nebuvo, ir manė galinti su žmonėmis bendrauti mintimis. Tuomet jos sesė įkalbėjo ją gultis į ligoninę.
