Iki didžiųjų metų švenčių likus vos kelioms dienoms, gruodžio 20-osios naktį Martynai temperatūra pakilo iki 41 °C. Iš pradžių ji manė susirgusi sunkia infekcija, todėl ryte kreipėsi į šeimos gydytoją. Vis dėlto kraujo tyrimų rezultatai paskatino mediką ją siųsti į skubiosios pagalbos skyrių.
Pati gydytoja suprato, kad situacija gali būti rimtesnė, tačiau tuo metu labiausiai rūpinosi ne savo sveikata, o darbu. Ji prisimena tuomet galvojusi, kas per Kūčias ją pavaduos, nes tikėjosi, kad po kelių dienų antibiotikų pasijus geriau. Pasak Martynos, toks požiūris atspindėjo jos tuometį gyvenimą – darbo grafikas buvo itin įtemptas, o laiko poilsiui beveik nelikdavo.
Skubiosios pagalbos skyriuje 32-ejų Martyna išgirdo diagnozę: ūminė leukemija.
Ši žinia ją sukrėtė. Rezidentūros metu ji buvo dirbusi hematologijos ir onkologijos skyriuose, mačiusi sunkiai sergančius žmones ir pati manė, kad leukemija yra viena baisiausių ligų.
Šiandien, jau praėjusi chemoterapiją ir alogeninę kaulų čiulpų transplantaciją, Martyna apie savo patirtį pasakoja tam, kad ką tik diagnozę išgirdę žmonės matytų ne tik gydymą, bet ir galimą gyvenimą po jo.
Diagnozė nėra gyvenimo pabaiga
Martynos istorija pristatoma asociacijos „Kraujas“ projekte „Drąsos ambasadoriai“. Jame savo patirtimi dalijasi onkologinėmis ligomis susirgę žmonės, jų artimieji, medicinos specialistai ir savanoriai.
Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė pabrėžia, kad kalbant apie onkologines ligas dažnai apsiribojama diagnoze ir gydymu, nors žmogaus gyvenimas tuo nesibaigia. Anot jos, pasakojimai apie gydymą praėjusius ir į gyvenimą grįžusius žmones suteikia galimybę pamatyti ateitį bei mažina įsitikinimą, kad vėžio diagnozė reiškia gyvenimo pabaigą.
Kitų žmonių istorijos buvo svarbios ir pačiai Martynai. Pirmųjų dienų ligoninėje ji beveik neprisimena – šoką išgyveno visa šeima. Didelės paramos ji sulaukė iš vyro, sesers, draugų, kolegų, o vėliau – gydytojų ir slaugytojų.
Dar pirmąjį gydymo mėnesį ligoninėje Martyna atrado „Drąsos ambasadorių“ pasakojimus. Kai kurios istorijos buvo tokios sudėtingos ir kupinos komplikacijų, kad jos pačios situacija pasirodė ne tokia beviltiška. Šie pasakojimai padėjo į ligą pažvelgti iš kitos perspektyvos ir priminė, kad gyvenimas po diagnozės tęsiasi.
Planai padėjo nepamesti ryšio su ateitimi
Gydymas užtruko ilgai. Iš pradžių Martynai buvo paskirti keturi chemoterapijos kursai, tačiau po kelių mėnesių paaiškėjo, kad reikės ir alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos.
Tinkamas donoras buvo rastas negiminingų kaulų čiulpų donorų registre. Transplantacija atlikta praėjus kiek daugiau nei metams nuo diagnozės.
Šį laikotarpį Martyna įvardija kaip sunkiausią tiek fiziškai, tiek emociškai. Savo išgyvenimus ji rašė dienoraštyje, kurio iki šiol nėra atsivertusi. Vis dėlto net būdama ligoninėje ji stengėsi išlaikyti ryšį su gyvenimu, kuris jos laukė už palatos sienų.
Kai nesinorėdavo valgyti, ji žiūrėdavo maisto gaminimo vaizdo įrašus, išsisaugodavo receptus ir planuodavo, ką gamins grįžusi namo. Ji taip pat svajojo apie keliones ir dar neaplankytas šalis. Planai bei dalykai, kurių galėjo laukti, padėjo ištverti gydymą.
Stiprybės suteikė ir žmonės, patys susidūrę su onkologine liga. Jų buvimas šalia leido Martynai jaustis suprastai ir matyti, kad po diagnozės gyvenimas gali tęstis.
Šiandien drąsą ji sieja su gebėjimu net sunkiausiose situacijose pastebėti tai, kas padeda judėti pirmyn – vieną gerą dalyką, mažą pliusą ar viltį, kad viskas bus gerai.
Neseniai diagnozę išgirdusiam žmogui Martyna pirmiausia patartų leisti sau išsigąsti. Baimė, jos teigimu, yra visiškai suprantama, todėl nereikia iš karto būti stipriam, drąsiam ar pozityviam. Tačiau svarbu neleisti baimei užgožti visko, neprarasti vilties, planuoti, ką veiksi pasveikęs, ir svajoti.
Liga pakeitė jos požiūrį į gyvenimą
Martynai liga tapo ne tik sunkiu išbandymu, bet ir galimybe iš naujo įvertinti gyvenimą, kuriame iki tol didelę dalį užėmė darbas.
Ji sako supratusi, kad nereikia nuolat niekam nieko įrodinėti ar aukoti savęs dėl žmonių, kurie nevertina jos darbo, laiko ir pastangų. Liga privertė sustoti, o šiandien Martynai svarbu būti sąžiningai su savimi ir saugoti savo sveikatą.
Pasikeitė ir kasdienybė. Dar iki leukemijos diagnozės Martyna sirgo reumatoidiniu artritu, todėl nuolatinis skausmas buvo tapęs jos gyvenimo dalimi. Po kaulų čiulpų transplantacijos jis pasitraukė. Tai leido naujai įvertinti galimybę laisvai judėti ir dalykus, kurie anksčiau galėjo atrodyti savaime suprantami.
Dabar moteris stengiasi pažinti pasaulį, meną ir istoriją, įgyvendina svajones, kurioms anksčiau stigdavo laiko. Ji ypač džiaugiasi galėdama judėti nebejusdama nuolatinio skausmo.
Iš šios patirties Martyna sako išmokusi kantrybės ir gebėjimo paleisti kontrolę. Apie ligą ji kalba norėdama priminti kitiems sergantiesiems, kad diagnozė nebūtinai reiškia gyvenimo pabaigą. Jos pačios atveju tai tapo naujo gyvenimo etapo pradžia ir paskatino iš naujo įvertinti santykį su darbu, žmonėmis, vertybėmis bei savimi.
Gyvybę išgelbėjo nepažįstamas donoras
Ypatingą vietą Martynos istorijoje užima žmogus, kurio ji niekada nėra sutikusi – negiminingas kaulų čiulpų donoras.
Martyna sako, kad kažkur buvo nepažįstamas žmogus, sutikęs tapti donoru ir taip išgelbėjęs jai gyvybę. Ji tai vadina medicinos stebuklu.
Po ligos moteris kitaip vertina ir pačią sėkmės sąvoką. Anksčiau ji dažnai buvo siejama su profesiniais pasiekimais, karjera ar dideliais gyvenimo tikslais. Martynos manymu, verta kalbėti ir apie kitokią sėkmę – apie žmogų, kuris susirgo, ištvėrė gydymą bei sunkias dienas ir sugrįžo į gyvenimą.
Tokios patirtys gali paskatinti kitaip pažvelgti į vertybes, santykius, laiką ir gyvenimą. Kuo daugiau apie tai bus kalbama, tuo mažiau onkologinė liga bus apgaubta baimės ir stigmos.
